Tačiau kelias iki dabartinio gyvenimo buvo kupinas drąsių sprendimų, spontaniškų kelionių ir patirčių, kurios galėtų tapti filmo scenarijumi.
Meilė, prasidėjusi dingus elektrai: alytiškio ir italės istorija
Baigęs mokyklą Juozas įstojo į Kauno kolegiją, tačiau jos nebaigęs išvyko į Londoną (Didžioji Britanija), kur dirbo savivaldybėje. Besidarbuojant ten, Juozui pasitaikė proga išvykti į Gibraltarą. Ilgai nesvarstęs vyras ryžosi persikelti į šį tada dar nepažįstamą pasaulio kraštą.
„Tuo metu Londone vasaros buvo šaltos ir lietingos. Pagalvojau: Gibraltaras juk pietuose, ten kalbama angliškai – kodėl nepabandžius? Susikroviau kuprinę, nusipirkau lėktuvo bilietą ir išvykau“, – prisimena Juozas.
Po jau aprašytos televizoriaus vagystės Juozas persikraustė gyventi kitur, tiesa, sprendimą persikelti vyras priėmė tikrai ne dėl pavogto televizoriaus – jam reikėjo darbo.
Jį Juozas susirado per pažįstamą asmenį – įsidarbino restorane. „Tas pažįstamas man pasakė: „Ateik, man labai reikia pagalbos – padėk restorane plauti indus.“ Taip jau susiklostė, kad padėjęs žmogui, Juozas tame restorane liko dirbti. Čia jis praleido daugiau nei šešerius metus. Pradėjęs nuo indų plovėjo, vėliau tapo padavėju, o restoranų tinklui plečiantis galiausiai užėmė vadybininko pareigas ir vadovavo visiems tinklo restoranams.
Tame pačiame restorane Juozas susipažino ir su savo žmona. „Aš jau turėjau nebedirbti restorane –manęs laukė darbas to paties restoranų tinklo administracijoje, o mano žmona turėjo užimti mano vietą. Tai buvo pirmoji jos darbo diena, todėl turėjau ją mokyti“, – prisimena Juozas.
Taip jau nutiko, kad tą vakarą, apie vidurnaktį, restorane dingo elektra. Juozas ir Milena liko dviese, nes turėjo laukti, kol atsiras elektra, kad galėtų uždaryti restoraną. „Įsipylėme vyno ir laukėme. Taip viskas ir prasidėjo – nuo tos dienos gyvename kartu“, – šypsosi jis.
Juozas neslepia – nuo pat pirmos pažinties akimirkos jis pajuto, kad Milena yra tas žmogus, su kuriuo norėtų būti kartu. Po metų vyras pasipiršo ir pora pradėjo planuoti vestuves, tačiau planus netikėtai sujaukė pandemija. Netrukus jų gyvenime įvyko dar vienas svarbus įvykis – porai gimė dukra.
Juozas kartą per metus grįždavo į Lietuvą. Jauna šeima turėjo tikslą – susiremontuoti Alytuje Juozo paveldėtą namą.
Iš Gibraltaro į Alytų: šeimos sprendimą nulėmė gyvenimo realybė
Žmonai pradėjus lauktis antrojo vaikelio, šeima ėmė svarstyti, kur gyventi toliau – gyventi Gibraltare ar grįžti į Lietuvą. Ilgai svarstyti neteko: gyventi Gibraltare su dviem vaikais finansiškai būtų buvę sudėtinga. Be to, iš Perudžos miesto Italijoje kilusiai Juozo išrinktajai Lietuva labai patiko, ypač Alytus, todėl pora nusprendė persikelti gyventi į Juozo gimtąjį miestą.
„Jei turi vaikų, gyventi Gibraltare – labai sudėtinga. Ilgainiui mums atsibodo nuolatinis vaikščiojimas per sieną. Įsivaizduokite miestą, maždaug Alytaus dydžio, tačiau jo dalis – tarsi Pirmasis Alytus – priklausytų kitai valstybei. Tokia kasdienybė galiausiai pradeda varginti“, – pasakoja vyras.
Be to, anot Juozo, tėvai norėdami vaikui gauti vietą valstybiniame lopšelyje-darželyje, turi jį užsiregistruoti prieš trejus metus.
Pora savo mažametę dukrą Gibraltare leido į privatų lopšelį-darželį ir už jį mokėjo po 320 Eur per mėnesį be maitinimo. Maistą vaikai turėdavo atsinešti iš namų.
„Gyvenamojo būsto nuoma mums kainavo apie 600 eurų, dar maždaug 200 eurų tekdavo sumokėti už elektrą, neskaitant kitų mokesčių. Paskaičiavome, kad vien būstui ir komunalinėms išlaidoms išleisdavome visą žmonos atlyginimą, o iš mano vieno uždirbamų pinigų pragyventi buvo sudėtinga“, – pasakoja Juozas.
Dideli mokesčiai – ne vienintelė priežastis, pastūmėjusi Juozą sugrįžti į gimtąjį Alytų ir čia parsivežti savo šeimą.
Gyvenimas Gibraltare – ne tik saulė ir jūra. Juozas atskleidžia, kad kasdienybė čia turi daug niuansų.
„Spėkite, kiek Gibraltare trunka motinystės atostogos? Gimus vaikui, tėtis gauna vos dvi valandas tėvystės atostogų, o mama – tris mėnesius. Per tą laiką mokama tik apie 80 eurų per mėnesį. Jeigu tėvai nori su vaiku likti namuose ilgiau, pavyzdžiui, metus, visą tą laiką jie patys turi mokėti socialinio draudimo įmokas. Tai reiškia, kad mažėja įmokos pensijai ir ateityje žmogus gauna mažesnę pensiją“, – pasakoja Juozas.
„Gibraltare negali sirgti ilgiau nei dešimt dienų. Jei prasirgai tas dešimt dienų, turi visus metus daugiau nesirgti, o jeigu jau taip nutiko, kad susirgai, tuomet turi eiti neapmokamų atostogų“, – toliau tęsia vyras.
Sugrįžimas į Alytų: kasdienybė čia pasirodė paprastesnė nei užsienyje
Prieš pat pandemiją Juozas, gyvendamas Gibraltare, pakeitė darbą – įsidarbino IT srityje ir tuometinėje darbovietėje susitarė, jog vienerius metus dirbs iš namų. Susiklosčius tokioms palankioms aplinkybėms, jis kartu su šeima leidosi į kelionę namo – į Alytų. Ši kelionė truko dešimt dienų – kemperiu šeima įveikė 3 903 km.
Sugrįžęs namo Juozas ėmėsi namo remonto darbų. Dukra pradėjo lankyti lopšelį-darželį, tačiau neilgai trukus atėjo diena, kai Juozo darbdaviai Gibraltare paprašė jo šiek tiek anksčiau nei buvo planuota grįžti į darbą, vis tik šeima pasvarsčiusi nusprendė nevykti atgal, o likti gyventi Alytuje.
„Per tuo metus, kol gyvenau užsienyje, Alytus labai pasikeitė – tapo gražesnis ir jaukesnis. Gyvenant čia nereikia mokėti už nuomą, čia daug geresnės sąlygos vaikams – niekur tokių pasaulyje nėra“, – prieš metus priimtu sprendimu grįžti į Alytų šiandien džiaugiasi Juozas.
Šeimai grįžimas į Dzūkijos sostinę ne tik palengvino kasdienybę, bet ir leido pajusti gyvenimo Lietuvoje ir užsienyje skirtumus.
„Čia gydymo įstaigose pacientai aptarnaujami kur kas greičiau nei Ispanijoje. Toje šalyje užregistravęs dukrą pas gydytoją, pavyzdžiui 10 val., pas gydytoją patekdavai tik apie 13 val., o Lietuvoje, jeigu užsiregistravai pas gydytoją 10 val., o ateisi 10.05 val., gydytoja jau bus pikta ir klaus, kodėl vėluoji“, – sveikatos priežiūros skirtumus įvardija Juozas.
Italė apie lietuvius: „Jie laimingi viduje“
Juozas šiuo metu dirba UAB „IT solutions“, žmona augina sūnų. Anot Juozo, žmonai labai patinka Alytus – ypač miestą supanti gamta ir ramybė. Kai atšyla orai, ji kartu su vaikais eina pasivaikščioti į parkus ar kartu su jais leidžia laiką vaikų žaidimų aikštelėse.
Pamažu prie gyvenimo Lietuvoje prisitaikančiai Milenai Lietuvoje, anot Juozo, keistas tik vienas dalykas – tai, kad čia žmonės nesišypso. „Mano žmona sako, kad lietuviai laimingi viduje. Jie jai atrodo susikaustę. Be to, nelinkę bendrauti anglų kalba. Jeigu aš būnu kartu su ja, man tenka būti vertėju“, – žmonos pastebėtus lietuvių ir italų, ispanų skirtumus įvardija vyras.
Nepaisant kultūrinių skirtumų, Lietuva Milenai ir jos artimiesiems padovanojo ir malonių staigmenų.
Atvykus uošviams iš Italijos, šeima kartu apsilankė Dzūkų alaus restorane. Ten paragavę picos italai maloniai nustebo – pica savo skoniu pasirodė geresnė nei kai kuriose Italijos maitinimo įstaigose.
Juozas šypsosi – tokios akimirkos tik patvirtina, kad sprendimas sugrįžti į gimtąjį Alytų buvo teisingas. Čia jų šeima kuria naują gyvenimą ir įsitikina, kad kartais tai, ko ieškai svetur, iš tiesų yra arčiau nei manai – namuose.
Komentuoti