Loreta, kaip prisistatytumėte alytiškiams, kurie Jūsų nepažįsta? Ką pirmiausia norėtumėte pasakyti?
Pirmiausia esu mama, dukra ir anūkė. Jau 20 metų dirbu anglų ir prancūzų kalbų mokytoja. Nors sakoma, jei myli tai, ką darai, tai ne darbas. Be to, esu auklėtoja, Mokinių tarybos kuratorė ir projektų specialistė.
Ir dar mokėtės fotografijos?
Prieš dvejus metus baigiau fotografijos mokymo programą Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filiale. Kadangi mėgstu išbandyti kažką naujo, neužsisėdėti vienoje vietoje, ieškojau, kuo galiu užsiimti, ko dar nebandžiusi, bet traukia. Pamačiusi skelbimą apie mokymus, kurie vyksta vakarais, nusprendžiau mokytis fotografijos. Nors fotografe netapau, tačiau įgijau žinių, sutikau daug nuostabių žmonių.
O kaip nutiko, kad atsidūrėte kitoje fotoobjektyvo pusėje? Ar prisimenate, kokia buvo pirmoji mintis nusprendus išbandyti fotosesiją?
Socialiniuose tinkluose akis užkliuvo už kalėdinių fotosesijų. Tada ir pagalvojau, kad reikėtų įsiamžinti su sūnumi. Rezultatas patiko, tačiau pastebėjau ir kitų fotografų darbų. Ir kai pamatai, kas yra tikrai labai gerai ir gražu, norisi išbandyti vėl. Taip susipažinau su Karolina Povilanskaite-Zaperackiene. Jos fotografijose patraukė tai, kas man artima ir yra ne tik gražu, bet užfiksuotos detalės, emocijos, jausmai.
Ką Jums reiškia stovėti prieš objektyvą? Ką tuo metu labiausiai jaučiate?
Tai ne tik pozavimas, tai kūrybinis procesas, kuriame galima būti savimi arba išbandyti kažką naujo: žaismingą, elegantišką, stiprią ar subtilią savo pusę. Tai tarsi mini vaidmuo ar saviraiškos forma, pabėgimas nuo realybės.
Ar bėgant laikui per fotosesijas pasikeitė Jūsų požiūris į save? Galbūt ką nors naujo atradote?
Šiandien girdime, kiek daug žinančių, kaip mums reikia gyventi, kaip išgyventi liūdesį, kaip kurti save stiprią ir savivertę turinčią asmenybę, tačiau kartais pats žmogus geriausiai žino visus atsakymus. Tai tapo lyg mano terapija, kuri suteikia dar daugiau džiaugsmo gyvenime. Čia labai svarbu ryšys su fotografu. Jo padrąsinantys žodžiai suteikia daug drąsos ne tik fotosesijos metu, bet ir uždarius studijos duris. Išeini aukščiau pakelta galva.
Fotosesijos tapo ne tik pomėgiu, bet ir kokybišku laisvalaikio praleidimu. Vieniems patinka keliauti, kitiems susitikti su draugais. Kiekvienas renkasi tinkamiausią laiko leidimo būdą. Sakyčiau, tai daugiau padėjo pažinti kitus, pamatyti ne tik piktus, bet ir paprastus, nuoširdžius žmones. Kai aplink tiek daug negatyvo, gera sutikti tuos, su kuriais lengva, kurie tave supranta, nuteikia optimistiškai.
Kas kyla širdyje, kai žiūrite į savo nuotraukas?
Veide švyti šypsena, o vidus kunkuliuoja nuo emocijų. Matau tai, ko turbūt nemato kiti, tai daugiau nei išorinis grožis ar nuotrauka. Tai net pirmi kartai gyvenime (sniego angelai, pasivaikščiojimas užšalusiu ežeru, bėgimas laukais, braidžiojimas ežero lediniame vandenyje) ir mano istorijos dalis.
O kaip keitėsi Jūsų santykis su kūnu ir išvaizda? Kokį vaidmenį čia atlieka sportas?
Sportuoti pradėjau šiek tiek anksčiau. Tikrai tuo nesigiriu, tiesiog patinka matomas ir juntamas rezultatas. Teigiamas pokytis visada drąsina, suteikia dar daugiau pasitikėjimo, tai kodėl gi to neįamžinus. Kaip kartoja mano trenerė Rūta Karkauskaitė-Ivanauskė: „Mylėk save.“ Tai ir stengiuosi daryti.
Kas Jums asmeniškai svarbiau – pats fotosesijos procesas ar galutinis rezultatas nuotraukose?
Kai kiti klausia, kodėl, kam man to reikia, visada atsakau – esmė yra procesas. Makiažas, aprangos ir vietos parinkimas, bendravimas ir maloniausia dalis – rezultato laukimas. Kadangi pasitikiu fotografe ir žinau, kad rezultatas visada bus daugiau nei puikus, mėgaujuosi procesu.
Kokią emociją ar nuotaiką labiausiai mėgstate perteikti prieš kamerą? Ar tai kaskart skirtinga?
Kartą fotografei sakau, noriu būti tokia rimta kaip mergina, kurią fotografavai. Bet man neišeina ir netinka. Todėl viskas persiteikia savaime, tai, kas tinka labiausiai – šypsena, lengvumas ir moteriškumas.
Apie fotografę Karoliną Povilanskaitę-Zaperackienę esate sakiusi, kad tai Jūsų „atrasta ramybė, laisvė, draugystė“. Papasakokite, kaip atsirado Jūsų kūrybinis ryšys?
Fotografę Karoliną „atradau“ prieš dvejus metus. Pamačiau jos fotosesijas, patiko, pabandžiau. Tada vėl susitikome gimtadienio fotosesijoje. Ir taip pasibaigus kiekvienam susitikimui jau sakydavau: „Karolina, planuok kitą.“ Jos nuoširdumas, humoro jausmas, mokėjimas atskleisti, ką turiu geriausia, bendri pomėgiai ir begalinis jautrumas atvedė iki draugystės. Manau, kad rezultatas priklauso nuo fotografo bendravimo, nes, kaip bebūtų, iš pradžių esame susikaustę, ir jei fotografas tave išlaisvina, nuotraukose pamatysi tikrą emociją ir istoriją. Aš vis dar stebiuosi, kiek Karolina talpina savyje gerumo, kaip moka išjausti žmogų, gėrėtis kito grožiu ir laime.
O kaip gimsta fotosesijų temos? Ar pati siūlote idėjas, o gal fotografė Jus nustebina?
Temas visada parenka Karolina. Kaip fotografė ir draugė ji mato mane geriausiai. Ir visada fotosesija būna kitokia. Net jei daugelis fotografuojasi lubinų, aguonų laukuose, Karolina tai padaro kitaip. Nežinau kaip, bet, pamačiusi nuotraukas, kiekvieną kartą nustembu.
Kai parenkama tema, fotografė parenka ir drabužius. Kartais pritaikome iš to, ką turiu spintoje, kartais ji randa pas save arba ieškome, kur nusipirkti. Būna ir taip, dar nežinome fotosesijos temos, bet pamatome patinkantį drabužį ir perkame.
Koks jausmas Jus užlieja ruošiantis fotosesijai? Tai labiau žaidimas, o gal net mažytė šventė? Kam patikite makiažą?
Kiekvieną kartą tai lyg mažytė šventė, kupina laukimo ir malonaus jaudulio. Tai tarsi ritualas – ne tik išorinio pasirengimo, bet ir vidinio susitelkimo. Kai daromas makiažas, kai rankose jau laikai išrinktus drabužius, visas pasaulis tarsi trumpam sustoja – lieka tik tu ir tavo vidinė istorija, kuri netrukus atsiskleis kadre.
Makiažą patikiu Kristinai Miliauskienei, kuri ne tik moka gražiai dažyti, bet ir jaučia. Kuri supranta, kad makiažas neturi užmaskuoti, bet išryškinti – charakterį, nuotaiką, emociją. Ji tapo ne tik vizažiste, bet ir drauge šiame kūrybiniame kelyje.
Koks moteriškumas Jums artimiausias – švelnus, trapus, drąsus, o gal galingas? Kaip pati jį jaučiate savyje?
Moteriškumas iš tiesų gali turėti daugybę atspalvių ir formų. Jeigu kalbėtume apie tai, koks moteriškumas man būtų artimiausias kaip idėja, turbūt pasirinkčiau drąsų ir galingą, bet neatsiejamą nuo švelnumo ir jautrumo. Moteriškumas – tai gebėjimas būti savimi, nepriklausomai nuo visuomenės lūkesčių. Jame telpa ir vidinė stiprybė, ir emocinis atvirumas, kai nebijoma savo balso ar pasirinkimų.
Fotosesijų akimirkomis galima pasigrožėti Jūsų socialinių tinklų paskyrose. Ką norėtumėte, kad Jūsų nuotraukose pamatytų ir pajustų kitos moterys? Galbūt yra žinutė, kurią būtų smagu joms perduoti?
Niekada nebūna per vėlu išbandyti kažką naujo. Nesvarbu, kokia bebūtų aplinkinių nuomonė, tai yra tavo gyvenimas ir pasirinkimai.
Norėčiau, kad kitos moterys pamatytų jausmą, save ir istoriją. Kiekviena moteris ir jos kūnas yra gražu. Juk nuotraukose viskas atsiskleidžia per detales, sustabdytą akimirką ir judesį. Tai išsilaisvinimas iš primestų stereotipų. Todėl norėčiau, jog, žiūrėdamos į mano nuotraukas, kitos moterys pajustų, kad jos taip pat gali būti matomos. Be kaukių, be palyginimų, su visa savo autentiška būtimi. Kad moteriškumas neturi vieno veido – jis keičiasi, kinta, kartais prieštarauja pats sau, bet visada yra vertas šviesos. Tad išbandyti fotosesiją nėra amžiaus cenzo, o geriausias laikas yra dabar.
Nors kiekviena moteris turi teisę rinktis tai, kas jai artima ir malonu, fotosesija gali būti labai vertinga patirtis ir ne tik dėl išorinio rezultato, bet ir dėl vidinio augimo, savęs pažinimo ir priėmimo, išraiškos laisvės, įgalinančios patirties.
Ar turite kokią nors svajonę, susijusią su fotografija? Galbūt išsvajotą temą ar vietą, kur norėtumėte įsiamžinti?
Kiekvieną kartą susitikus su fotografe Karolina, lūkesčiai ir svajonės išsipildo su kaupu. Nes ji fiksuoja ne tik vaizdą, bet ir emocijas – tokias, kokias jaučiu būdama toje akimirkoje. Turiu kelias svajones, viena iš jų netrukus išsipildys, ir už tai esu be galo dėkinga Karolinai. O kita, ne mažiau svarbi ir trokštama, – išvykti į kelionę kartu su Karolina ir vizažiste Kristina. Kelionę, kurioje nereikėtų pozuoti, o tiesiog būti, kur susitiktų švelnumas, stiprybė ir draugystė.
Komentuoti