„Džiaugiuosi, kad patiko“, – su šypsena atsako jais prekiaujanti Yana Antanavičienė. Vos juntamas akcentas išduoda – ši moteris ne lietuvė.
Prieš ketverius metus Yana į Alytų atvyko iš Ukrainos. Kaip ir daugelis jos tautiečių, prasidėjus karui ji buvo priversta palikti gimtinę ir ieškoti saugaus prieglobsčio. Jį rado Dzūkijos sostinėje, kur sukūrė šeimą, o praėjus keleriems metams, Yana ryžosi įgyvendinti ir savo svajonę – pradėti nuosavą verslą. Nuo balandžio 1-osios ji kviečia alytiškius ir miesto svečius paragauti savo gaminamų blynelių, kurie jau spėjo pelnyti ne vieno praeivio simpatijas, pasimėgauti kava ar gaiviaisiais gėrimais, paskanauti prancūziško ar amerikietiško dešrainio, atsigaivinti minkštais ledais ar šerbetu bei išsirinkti įvairių kitų saldumynų.
Trys gyvenimą pakeitusios savaitės
Į Dzūkijos sostinę Yana atvyko prabėgus dviem mėnesiams nuo karo Ukrainoje pradžios, ne viena – su sūnumi ir dukra.
Pirmasis barjeras, kurį teko Yanai įveikti svetimoje šalyje – kalba. „Man buvo sunku net „Laba diena“ pasakyti, bet man visi labai padėjo“, – prisimena Yana.
Netrukus Yanai pavyko rasti darbą. „Jį gavau praėjus vos dviem savaitėms nuo atvykimo. Iš pradžių darbo ieškojau ligoninėje, tačiau ten laisvų vietų nebuvo, todėl kreipiausi į Užimtumo tarnybą. Nepamenu šios įstaigos darbuotojos, kuri man padėjo, vardo, bet būsiu jai dėkinga visą gyvenimą. Ji man pasakė, kad vienoje privačioje klinikoje yra laisva padėjėjos vieta. Aš suabejojau – juk nemokėjau lietuviškai, o tokioje įstaigoje ši kalba būtina, tačiau ji mane padrąsino: „Nueik, pabandyk – gal pavyks.“ Paskambinau į kliniką, pasikalbėjome telefonu rusų kalba, o po savaitės sulaukiau skambučio su džiugia žinia – buvau priimta į darbą. Taigi praėjus trims savaitėms nuo atvykimo, pradėjau dirbti „Affidea“ klinikoje“, – prisiminimais dalijasi Yana.
Darbas klinikoje Yanai labai patiko – vyravo puiki atmosfera, kolegos buvo geranoriški, o darbas su su vaikais jai labai patiko. „Nors teko jiems imti kraują, aš mokėdavau su jais taip užmegzti ryšį, kad mažieji net nepajusdavo, kaip aš tą kraują paimdavau“, – šypsosi moteris.
„Kalbėkite su manimi lietuviškai“
Pasibaigus darbo valandoms, Yana tris mėnesius po du kartus per savaitę nuotoliniu būdu lankė nemokamus Užimtumo tarnybos lietuvių kalbos kursus.
Prabėgus tiems trims mėnesiams Yana darbe ėmė prašyti kolegų su ja kalbėti tik lietuviškai. „Kai aš kažko nesuprasiu, aš jums pasakysiu, svarbiausia – kalbėkite lietuviškai“, – pasakoja puikiai lietuviškai kalbanti Yana.
Anot moters, lietuvių kalba – nelengvas iššūkis. „Man sunku taisyklingai vartoti galūnes, sudėtinga ir lietuvių kalbos gramatika“, – atvirauja Yana.
Alytuje surado mylimą žmogų ir pradėjo verslą
Įsikūrusi Alytuje, ji netrukus sutiko ir savo gyvenimo meilę.
„Jis atėjo į „Affidea“ kliniką priduoti kraujo. Aš paėmiau jam kraują – taip ir susipažinome. Netrukus susituokėme, o dar po kiek laiko susilaukėme dukros“, – savo meilės istorija dalijasi moteris.
Gimus dukrai, Yana vis dažniau ėmė galvoti apie svajonę, kurią ilgai nešiojosi širdyje. „Apie maisto furgoną svajojau jau seniai, todėl pagalvojau, kad vaiko priežiūros atostogos – tinkamas metas ją įgyvendinti. Apie tai prasitariau vyrui, o jis tik pasakė: „Daryk – aš tave palaikysiu ir padėsiu, kuo reikės“, – šypsodamasi pasakoja Yana ir priduria: „Esu dėkinga savo vyrui Donatui, jo mamai Albinai ir mano tėčiui Nikolajui už jų didelę paramą ir meilę.“
Pirmiausia moteris įsigijo amerikietiškų mini blynelių keptuvą, o tinkamą furgoną rado Klaipėdoje.
„Likus savaitei iki atidarymo aš nemiegojau“, – atvirauja Yana ir vos prisėdusi pasikalbėti išskuba aptarnauti užsukusių klientų – vienas jų – mažas berniukas, panoręs paragauti minkštų ledų.
Papuošusi pabarstukais mažyliui skirtą ledų porciją Yana jam duoda ir ledinuką. Jais moteris pradžiugina kiekvieną kartu su tėvais ar seneliais užsukantį vaiką.
„Aš labai myliu vaikus“, – pokalbio metu ne kartą pabrėžia moteris ir tai – ne vien žodžiai.
„Nusipirkau saldainių, kuriuos dalinu vaikams. Vyras man sako: „Kam tu tiek saldainių perki ir dalini veltui? Juk reikia užsidirbti.“ O aš atsakau – nieko tokio, šiek tiek išleisiu, o užsidirbti dar spėsiu. Svarbiausia man – vaikų džiaugsmas ir jų reakcija gavus saldainį“, – šypsodamasi pasakoja Yanna.
Ją ypač žavi nuoširdžios vaikų emocijos – jų nuostaba stebint, kaip ant ledų byra spalvoti pabarstukai, ar džiaugsmas pamačius, kaip aparatas suformuoja minkštus ledus.
Dar viena Yanos svajonė: kokia ji?
Esant palankioms oro sąlygoms, alytiškius ir miesto svečius Yana kviečia užsukti į Jaunimo parką ir stabtelėti prie maisto furgono bei pasimėgauti įvairiais gardėsiais – nuo minkštų ledų, amerikietiškų mini blynelių ir dešrainių iki kvapnios kavos, arbatos bei saldumynų. Šalia furgono – du nedideli pavasario gėlėmis papuošti staliukai, tad čia galima prisėsti ir neskubant paragauti Yannos gaminamų gardumynų.
Maisto furgonas dirba kasdien nuo 10 valandos ryto iki 19 ar 20 val. Yana jame prekiauti ketina iki pat spalio mėnesio pabaigos, tačiau atkreipia dėmesį į tai – jeigu už lango lietus ar žema oro temperatūra – maisto furgonėlis nedirbs.
Pasibaigus darbo valandoms ir atradusi laisvo laiko Yana turi dar vieną širdžiai mielą veiklą – ji kepa tortus. Tiesa, kol kas šiuo pomėgiu lepina tik artimuosius ir pažįstamus.
„Jau pradėjau galvoti apie tai, kad reikės grįžti į darbą „Affidea“ klinikoje“, – prisipažįsta ji. – „Tačiau širdis vis labiau linksta prie to, ką darau dabar. Ši veikla – mano svajonė.“
Nuolat besišypsanti Yana atskleidžia ir dar vieną savo svajonę – moteris svajoja ateityje atidaryti nedidelę kavinę vaikams, kurioje kartu su tėveliais apsilankę mažieji galėtų ne tik skaniai pavalgyti, bet ir sutikti mėgstamus animacinių filmukų herojus. „Vieną svajonę jau pavyko įgyvendinti, gal ateityje pavyks išpildyti ir šią“, – šypteli Yana ir išskuba pas jos laukiančius klientus.
Komentuoti