Indre, Alytuje apsigyvenote po studijų Vilniuje?
Taip, į Alytų iš Panevėžio atvykau iškart po studijų Vilniuje, buvau, kaip daug kas mėgsta sakyti – meilės imigrantė. Sostinėje studijavau kūrybines industrijas, įgijau komunikacijos bakalaurą Vilniaus Gedimino technikos universitete (šiuo metu esu baigusi ir šios krypties magistrantūrą). Alytų pamilau labai greitai – mane ypač pakerėjo gamta: miškai, ežerai, daug žalumos, o Panevėžio apylinkėse beveik vien lygumos, ežerų nėra, tik upės. Taip pat maloniai nustebino ir gerai išvystyti dviračių bei pėsčiųjų takai. Kadangi mėgstu aktyvų laisvalaikio leidimo būdą, mano atradimas buvo tuos visus takus ir maršrutus išbandyti. Turiu 9 metų dukrelę Eimilę bei du labai aktyvius rusų toiterjerų veislės šuniukus – esu didelė gyvūnų mylėtoja.
Alytaus auditorija skaito dažniausiai Jūsų parengtus pranešimus, kviečiate į renginius, informuojate jiems jau įvykus. Kokių įgūdžių labiausiai reikia dirbant komunikacijos srityje viešojoje bibliotekoje? Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriate komunikuodama su visuomene?
Dirbant tokį darbą, svarbu mokėti greitai susisteminti ir atrinkti svarbiausią informaciją, gebėti ją pateikti ne tik aiškiai, bet ir patraukliai (kad žmogus ją perskaitytų iki galo, o ne tik pirmus du žodžius). Taip pat būtinos geros lietuvių kalbos žinios, mokėjimas dirbti su vaizdo redagavimo programomis, kūrybiškumas, inovatyvumas, gebėjimas dirbti komandoje. Didžiausias iššūkis – kaip bibliotekos komunikacijai „nepasimesti“ šioje informacijos gausoje, kur dažnai vyrauja pramoginio pobūdžio turinys (mums svarbu išlaikyti savo svarbiausias funkcijas ir vertybes, bet kartu turime ieškoti kitokio požiūrio kampų, kad būtume įdomūs net ir tiems, kurie galbūt dar nebuvo nė kojos į biblioteką įkėlę).
Kokią komunikacinę kampaniją bibliotekoje laikote viena sėkmingiausių? Kodėl?
Be abejonės, tai būtų iniciatyva „Aklas pasimatymas su knyga“, kurią lydi ir įdomi jos atsiradimo istorija. Tuo metu buvau Vilniaus Gedimino technikos universiteto magistrantūros pirmakursė ir mums reikėjo pasirinkti vieną, santykinai mažai lankomą miesto erdvę ir ją įveiklinti. Kažkodėl iškart pagalvojau apie Žaliąją gatvę – tokia graži vieta, o žmonių daug ten nesutiksi. Ir kilo mintis ten padaryti aklą pasimatymą su knyga po atviru dangumi. Tokios sėkmės nesitikėjau, nes knygų neliko gal per pusvalandį, atsimenu, spėjau tik kavos nueiti nusipirkti, nes buvo labai šalta ir niūri diena. Tuomet šią gražią skaitymo skatinimo akciją pradėjome rengti reguliariai, vis skirtingose Alytaus vietose. Ir visada knygų nelieka jau per pirmas dešimt minučių. Bet maloniausia, kai, išsipakavę dailiai įpakuotas knygas, žmonės vėliau dalijasi įspūdžiais bibliotekos socialiniuose tinkluose ir džiaugiasi naujais skaitymo atradimais.
Kokių dar netikėtai malonių reakcijų iš skaitytojų esate sulaukusi po Jūsų sukurtos komunikacijos?
Tai nebuvo mano vienos kurta komunikacija, o komandinis mūsų kūrybinės grupelės darbas. Išskirčiau vieną naujausių rylsų, kuriame kunčinukai žaismingai išreiškia nepasitenkinimą tuo, kad nors dirba bibliotekoje, bet skaityti knygų nėra kada. Po šiuo vaizdo įrašu susilaukėme daug teigiamų komentarų, įgijome nemažai naujų sekėjų tarp jaunimo bei sulaukėme palaikymo iš draugų, bičiulių, pažįstamų, kad kurtume tokius rylsus „iš gyvenimo“ dažniau.
Kokius komunikacijos kanalus naudoja biblioteka ir kurie jų – efektyviausi? Apskritai, kokia komunikacija efektyviausia XXI amžiuje?
Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka stengiasi išnaudoti tiek tradicinius ir tiesioginio kontakto, tiek skaitmeninius komunikacijos kanalus. Iš pastarųjų turime savo interneto svetainę, „Facebook“ bei „Instagram“ paskyras. Socialiniame tinkle „Facebook“ turime net keturis bibliotekos administruojamus puslapius – centrinės bibliotekos bei padalinių, kuriuose pateikiamos skirtingos aktualijos. Kadangi pagrindinė auditorija yra vyresnio amžiaus, ji informacijos vis dar aktyviai ieško feisbuke, todėl komunikacijai šioje platformoje skiriame tikrai daug dėmesio. Bet pastebime, kad šiuo metu socialinėse medijos visiškai karaliauja trumpieji vaizdo įrašai (angl. reels arba shorts). Biblioteka jau kuris laikas irgi kuria trumpus, šmaikščius filmukus, kurių tikslas parodyti daugiau bibliotekinio gyvenimo užkulisių, supažindinti su darbuotojais, pritraukti naujų sekėjų. Apskritai žmonėms patinka autentiškumas, tikrumas, komunikacijos gyvumas, taip pat istorijų pasakojimas (angl. storytelling).
Kaip manote, komunikacijos srityje svarbesnė patirtis ar intuicija ir kūryba?
Manau, kad svarbu turėti abi šias savybes – intuicija dažnai padeda spėti laiku įšokti į įvairių trendų traukinį. Puikus pavyzdys su Lietuvoje klaidžiojusia meška. Mūsų biblioteka viena iš pirmųjų įsikėlė į socialinius tinklus mešką, besirenkančią knygas iš lentynų, ir atsirado labai daug kitų, kurie mums į komentarus jau kėlė savo įstaigose apsilankiusias meškas. O kūryba reikalinga tam, kad būtų galima rasti įdomesnį informacijos pateikimo kampą, ypač kai kalbame apie tradicines bibliotekos paslaugas ir veiklas.
Ar pastebite skirtumų tarp komunikacijos skirtingoms auditorijoms – pavyzdžiui, jaunimui ir vyresnio amžiaus žmonėms? O gal tų skirtumų nebeliko?
Skirtumai vis dar egzistuoja. Pavyzdžiui, vyresniems žmonėms didelį poveikį turi asmeniniai kvietimai – jausdami šiltą, asmeninį ryšį, jie jaučiasi įsipareigoję ateiti ir dalyvauti, net mėgsta pabrėžti, kad bibliotekos darbuotoja / -as juos pakvietė. Vidutinio amžiaus žmogui vis dar yra svarbus turinys (jie dar turi kantrybės skaityti ilgesnius tekstus, įsijungti į diskusijas…). Jaunimui šie būdai mažai imponuoja. Kadangi visas jų gyvenimas yra išmaniuosiuose įrenginiuose, lengviausia juos pasiekti komunikuojant tuose socialiniuose tinkluose, kuriuose jie praleidžia daugiausia laiko („Instagram“, TikTok“) ir pateikiant jiems informaciją trumpųjų vaizdo įrašų formatu.
Kur semiatės įkvėpimo kurdama turinį bibliotekos komunikacijai? Ar turite autoritetų ar įkvėpėjų komunikacijos srityje – tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio?
Tikrai neslėpsiu, kad seku ir domiuosi Lietuvos bei užsienio bibliotekų komunikacija, tai būtina dėl mano darbo specifikos, bet kartais pasitarnauja ir kaip įkvėpimo šaltinis. O įkvepia mane žmogus, kuris nors ir nėra iš komunikacijos srities, bet su auditorija bendrauja pavydėtinai aiškiai, suprantamai, nuoširdžiai – tai politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, Geopolitikos ir saugumo studijų centro direktorius Linas Kojala. Jis puikiai ir, žinoma, patikimai apibendrina svarbiausius Lietuvos ir pasaulio geopolitinius įvykius, vienas iš pirmųjų pateikia įvairias šios srities aktualijas.
Kaip keitėsi bibliotekos komunikacijos tonas ar stilius per pastaruosius metus?
Kai pradėjau dirbti bibliotekoje, pagrindinis kriterijus buvo tiesiog pateikti lankytojams teisingą bei gramatiškai taisyklingą informaciją apie įstaigos veiklą. Vėliau, nenorėdami atsilikti nuo tendencijų, savo komunikacijoje pradėjome aktyviau naudoti vizualinį turinį, tad teko atgaivinti universitete įgytas žinias, kaip dirbti su vaizdo kūrimo ir redagavimo programomis. Šiuo metu siekiame, kad mūsų komunikacija būtų atvira, pagarbi, aiški bei suprantama ir, žinoma, įtrauki. Manau, artimoje ateityje dirbtinio intelekto įrankiai taip pat atneš įvairių pokyčių, kuriuos ir mes, kaip įstaiga, turėsime pritaikyti savo komunikacijoje – jau dabar socialiniuose tinkluose gausu ne tik DI sugeneruotų tekstų, bet ir paveikslėlių, filmukų, pristatymų.
Biblioteka labai įsitraukusi į Alytaus miesto kultūrinį gyvenimą. Koks bibliotekos organizuotas renginys Jums pačiai paliko didžiausią įspūdį?
Man didelį įspūdį paliko poetinės sulėktuvės „Šioms gatvėms, sau, praeiviams…“, kurios buvo skirtos poetui Rimui Burokui atminti. Renginys buvo labai jaukus ir jautrus, o labiausiai sužavėjo tai, kad susirinko nemažai Rimo amžininkų, klasiokų bei bičiulių, taip pat ir neabejingų praeivių, kurie skaitė eiles, dalijosi prisiminimais ar tiesiog prisijungė prie bendro literatūrinio šurmulio. Bet būtinai turiu paminėti ir „Kultūrinių patirčių festivalį jaunimui „Nuo ART‘isto iki Me(n)talisto“, nes tai buvo pirmas tokio masto renginys bibliotekai ir kartu man, nes aš buvau šio projekto vadovė, o svarbiausia, kad šis festivalis tapo tęstinis, ir, štai, aš jau vėl intensyviai ruošiu projekto paraišką Lietuvos kultūros tarybai 2026 metams.
Kaip bibliotekos komunikacija gali padėti keisti požiūrį į knygas, skaitymą ar net pačią kultūrą?
Vienas iš mūsų komunikacijos tikslų yra formuoti požiūrį, kad knygos ir skaitymas yra patrauklus, įtraukiantis užsiėmimas, ir kiekvienas lankytojas gali rasti sau tinkantį ir patinkantį kūrinį, tereikia ateiti į biblioteką. Pabrėžiame ir tai, kad skaitymas yra ir socialiai įtraukianti veikla, kadangi bibliotekoje vyksta knygų klubai, aptarimai, leidinių pristatymai, įvairios skaitymo skatinimo iniciatyvos, kurios jungia bendruomenę. Taip pat bibliotekos veikloje, o kartu ir komunikacijoje, akcentuojame, jog biblioteka yra prieinama visiems, o tai labai svarbu norint sumažinti kultūrinę atskirtį. Na, ir svarbiausia, kad šalia knygų, bibliotekoje gausu kitų veiklų, edukacijų, projektų ir t. t., kurie alytiškiams suteikia naujų kultūrinių patirčių, o gausi skirtingų renginių pasiūla skatina gyventojus aktyviau dalyvauti kultūroje, pažinti kultūrinius procesus iš arčiau.
Ką Jums reiškia darbas bibliotekoje?
Darbas bibliotekoje man yra apie vertybes. Negalėčiau dirbti įstaigoje, kurioje paminamos svarbiausios žmogaus teisės ir laisvės. Man patinka, kad šiuolaikinė biblioteka pozicionuoja save ne tik kaip knygų namus, bet ir kaip vietą, kurioje lankytojas gali gauti patikimą informaciją. Man svarbu, kad bibliotekos durys yra atviros visiems, kad čia atėję žmonės dažnai kreipiasi pagalbos ne tik dėl knygų, bet ir kitais klausimais. Padėti, būti reikalingam savo bendruomenei, šviesti kitus – be galo geras jausmas.
Ar pati esate knygų mylėtoja? Gal turite mėgstamiausią autorių ar kūrinį?
Esu visiška knygų ir žurnalų mylėtoja nuo pat vaikystės – kol atradau biblioteką, šiems dalykams išleisdavau visas savo santaupas! Pastaruoju metu daugiausia skaitau detektyvus. Mano atradimas (už tai turiu padėkoti savo gerai kolegei) – anglų rašytojas M. W. Cravenas, kurio įtraukiančios kriminalinės istorijos apgalvotos iki paskutinės smulkmenos. Bet mėgstu ir istorines, politines knygas. Didžiausią įspūdį palikusi knyga – Ericho Marios Remarque‘o (Ericho Marijos Remarko) romanas apie Pirmąjį pasaulinį karą „Vakarų fronte nieko naujo“.
Jeigu galėtumėte visai savaitei iškeliauti į kitą biblioteką pasaulyje – kurią pasirinktumėte ir kodėl?
Pasirinkčiau Admonto vienuolyno biblioteką (Admont Abbey Library), kuri įsikūrusi Admonte, Austrijoje. Tai didžiausia vienuolyno biblioteka pasaulyje bei visiškas baroko šedevras su kvapą gniaužiančiomis freskomis. Bet labiausiai mane žavi tai, kad Admonto vienuolynas ir jo biblioteka įsikūrę Enso slėnyje, netoli Gesiauzės nacionalinio parko – tad tai būtų ir puiki proga pamatyti ir vieną gražiausių natūralios gamtos vietų Austrijoje.
Koks ne knyginis dalykas Jus labiausiai džiugina bibliotekoje?
Žmonės. Tiek kartu su manimi dirbantys, tiek tie, kurie lankosi bibliotekoje. Per dešimt savo darbo bibliotekoje metų sutikau begales įdomių, nuoširdžių, įkvepiančių asmenybių. Na, o kunčinukų kolektyvas man kaip antra šeima.
Komentuoti