– Ar Alytus – Jūsų gimtasis miestas?
Taip, gimęs ir augęs Lietuvoje. Esu iš Alytaus. Kadaise sakiau, kad gyvenime nebegrįšiu, bet, kaip matot, įvyko paradoksas – vėl esu Lietuvoje.
Baigęs mokyklą, A. Ramanausko-Vanago gimnazijoje gavau brandos atestatą ir iškart išvažiavau į Didžiąją Britaniją. Tada sakiau: „Aš į Lietuvą negrįšiu.“ Bet po kurio laiko grįžau į Vilnių mokytis. Pasimokiau, supratau, kad tas mokslas – ne man. Mėginau, bet mečiau ir pradėjau dirbti. Ir vėl buvau sau pasakęs, kad į Alytų negrįšiu. Tačiau praėjo aštuoneri–devyneri metai, ir štai – vėl Alytuje.Kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Pasakai, kad kažko nebus – ir būtent taip nutinka.
– Koks buvo jūsų profesinis kelias – nuo pirmųjų bandymų iki sprendimo sugrįžti ir dirbti Alytuje?
Iš tiesų, tas kelias buvo ilgas. Dar net nebaigęs mokyklos domėjausi elektronika. Visą laiką traukė techniniai dalykai.
Pirmas postūmis buvo, kai nenorėjau mokėti servisui už tai, ką maniau galiu padaryti pats. Pabandžiau sutaisyti sudužusį telefono ekraną. Tuo metu tai buvo gana sudėtinga – mažai kas tuo užsiėmė, informacijos beveik nebuvo. Bet pavyko!
Tas jausmas, kai pirmą kartą kažką sutaisai ir tai veikia, buvo nepakartojamas. Užkabino, ir nuo to viskas prasidėjo. Iki šiol turiu tą pirmąjį telefoną – mano pirmą sutaisytą įrenginį. Jis vis dar veikia ir turi didelę sentimentalią vertę.
Vėliau, kai atvykau į Vilnių studijuoti, per forumus ir pažįstamus susipažinau su žmogumi, kuris dirbo projekte „Can’t Stop“. Parašiau jiems, ir taip viskas pradėjo suktis. Su tuo žmogumi iki šiol bendradarbiaujame.
Jis man parodė tiekėjus, supažindino su kitais specialistais, užvedė ant kelio. Už tai esu jam labai dėkingas, nors buvo laikas, kai ir labai pykomės. Pamažu atsirado kontaktų ratas, darbas, patirtis.
Labai greitai viskas pradėjo judėti į priekį. Stengiausi mokytis, gilinti žinias, nes man tai buvo be galo įdomu. Iš pradžių pirkdavau, taisydavau, parduodavau įrenginius. Padėdavau pažįstamiems – ištraukdavau duomenis, keisdavau ekranus, valydavau, keisdavau jutiklius. Pamažu susidėliojo visa paslaugų paletė, kartu kaupėsi ir žinių bagažas.
Kiekvieną kartą, kai ko nors nesuprasdavau, praleisdavau valandų valandas, kol išmokdavau. Laikui bėgant atsirado vis daugiau įrankių, geresnės įrangos. Iš pradžių labai padėjo mama – ji suteikė pirmą finansinę pradžią. Vėliau viską pirkau iš savo uždirbtų pinigų.
Kaupėsi žinios, įrankiai, pažintys, patirtis. Ir viskas tarsi savaime dėliojosi į vietas.
– Kada grįžote gyventi į Alytų?
Į Alytų grįžau prieš nepilnus metus. Lapkritį atidariau savo įmonę – taigi greitai bus pirmasis gimtadienis. Laikas bėga neįtikėtinai greitai – atrodo, viskas prasidėjo tik vakar.
Iš pradžių dirbau vos penkiolikos kvadratų kabinete, viską dariau pats. Bet labai greitai viskas įsivažiavo. Labai padėjo geri žmonės, kolegos, kitos įmonės, su kuriomis bendradarbiauju. Dabar viskas sekasi tikrai neblogai.
– Kokios įrangos turite? Kas jūsų didžiausias pasididžiavimas?
Kalbant apie techninę bazę, didžiausias pasididžiavimas – mano mikroskopas ir litavimo stotis. Pats rankomis taisau smulkiausius gedimus – lituoju, keičiu komponentus, remontuoju plokštes.
Kartais tenka dirbti su detalėmis, kurių dydis – vos vienas mikronas, tai yra 0,001 milimetro. Rankos net nedreba – juokauju, kad galėčiau būti neurochirurgas.
– Kalbant apie įrangą, jūsų mikroskopas ir litavimo stotis – pagrindiniai įrankiai?
Taip, tai – pagrindiniai įrankiai, be kurių niekaip. Kaip medkirčiui pjūklas – taip man litavimo stotis. Aišku, turiu daug kitų prietaisų, kompiuterių, testavimo įrangos.
Yra ir visa ekranų restauravimo įranga – laminatoriai, vakuuminės kameros, presai. Tai leidžia atnaujinti sudužusius ekranus, pakeisti tik viršutinį stiklo sluoksnį, neišmetant viso ekrano.
Procesas labai preciziškas – reikia tikslumo, patirties ir kantrybės. Iš pradžių būdavo daug nuostolių, kol išmokau. Bet kai įgundi – viskas tampa įprasta.
– Koks dabar jūsų sėkmės procentas keičiant sudužusio ekrano išorinį stiklą?
Šiandien pasisekimo rodiklis – apie 90 %. Bet taip buvo ne visada.
Pirmieji bandymai buvo katastrofiški. Kai tik nusipirkau pirmą laminavimo aparatą, iš šimto ekranų pavyko vienas. Iš šimto – vienas! Ir tai buvo nervinė įtampa, nuostoliai, bemiegės naktys. Draugai matė, kiek tai kainavo – tiek pinigų, tiek kantrybės.
– Ekranų remontą pradėjote dar Vilniuje?
Ne, pirmieji bandymai buvo dar gyvenant pas tėvus Alytuje. Bet tada viskas buvo gana primityvu – rankinis darbas, jokios specialios įrangos. Kai niekas nepavyko, viską mečiau.
Vėliau, jau gyvendamas Vilniuje, rimčiau pradėjau investuoti į įrangą. Tada jau dirbau prie elektronikos, kartu su pažįstamais, bet dar neturėjome fizinio ofiso. Viskas vyko namuose – miegamasis buvo ir dirbtuvė. Nebuvo lengva, bet pamažu viskas pradėjo sektis.
Per pirmuosius porą metų sukaupiau nemažai įrangos. Atsirado pažinčių su kitais tos pačios srities žmonėmis. Vieni padėdavo man, kitiems padėdavau aš. Tokia savotiška bendruomenė, kur dalijamės patirtimi, nes kiekvienas turim savų atradimų.
– Koks buvo didžiausias iššūkis?
Didžiausias iššūkis buvo persikraustymas iš Vilniaus į Alytų. Reikėjo viską – įrangą, stalus, įrankius – pervežti. Tuo metu dar neturėjau patalpų, tad teko viską laikinai sustabdyti. Visą savaitę gyvenau autobuse tarp Vilniaus ir Alytaus, kryžiavau pirštus, kad tik niekas nesudegtų ar nesulūžtų. Bet galiausiai Alytus mane pasitiko svetingai. Realiai viskas susidėliojo labai sklandžiai.
– Kaip pavyko rasti patalpas verslui? Nuomojatės jas?
Taip, patalpas nuomojuosi. Teko paieškoti, kol radau tinkamas – labai svarbu, kad būtų palaikoma stabili temperatūra, švara. Visa aplinka įrengta šviesiai, kad būtų patogu dirbti ir palaikyti tvarką. Pasiūla Alytuje gana didelė – laisvų patalpų netrūksta. Tik ne su visais savininkais pavyksta susitarti dėl kainų, kai kurie mieliau laiko tuščias, nei nuleidžia kainą. Bet galiausiai radau, ko reikėjo.
– Kokias paslaugas dabar teikiate? Su kokiomis problemomis žmonės gali kreiptis?
Sąrašas būtų labai ilgas. Nuo paprasčiausių dalykų – ekranų, krovimo lizdų, baterijų keitimo – iki sudėtingiausių, kaip duomenų atkūrimas, procesorių ar plokščių remontas.
Pavyzdžiui, žmogus atneša telefoną, kuris nebesikrauna – greitai diagnozuoju, pataisau. Kiti kreipiasi dėl duomenų išsaugojimo, atminties atkūrimo problemų. Taisau tiek programinius, tiek ir techninius gedimus.
Kartais tenka net keisti procesorius. Tai labai preciziškas darbas – reikia perlydyti šimtus mikroskopinių taškų, viską tiksliai sudėlioti ir įdėti atgal. Kartais tenka tai daryti kelis kartus, kol pavyksta idealiai.
Kai kuriuos darbus žmonės mato „YouTube“ ir galvoja – paprasta, 20 minučių ir padaryta. Bet iš tikrųjų sėdi savaitę, ieškai sprendimo, galvoji. Tai tikrai nėra lengva.
– Dirbate daugiausia su „Apple“ technika?
Taip, iš esmės – „Apple“. Bet grįžęs į Alytų pradėjau daugiau dirbti ir su „Samsung“, ir su kitais gamintojais. Su „Xiaomi“ stengiuosi nedirbti – jų įrenginiai labai sudėtingi, dažnai net neapsimoka taisyti.
Turiu savo aiškų topą: pirmoje vietoje – „Apple“, antroje – „Google Pixel“, trečioje – „Samsung“. Po jų – OPPO, „Huawei“, „OnePlus“ ir tik tada „Xiaomi“ bei „Redmi“.
„Apple“ technika brangesnė, bet kokybiška, o svarbiausia – turi išliekamąją vertę.
– Ką darote su netinkamais, neberemontuojamais įrenginiais?
Daug komponentų dar panaudoju – išardytos plokštės, detalės, kai kurie elementai tinka kitoms remontuojamoms dalims. Tačiau baterijos – atskira tema.
Baterijos yra pavojingos: nuo vandens jos gali savaime užsidegti, todėl jų negalima išmesti bet kur. Visas baterijas surenku ir laikau specialiose metalinėse dėžėse. Kartą per mėnesį atvyksta atliekų surinkėjai ir jas išveža utilizuoti.
Perdirbti baterijų neįmanoma – tik saugiai sunaikinti.
– Vanduo. Kaip tvarkote nuo vandens nukentėjusius įrenginius? Ką žmogui daryti pirmiausia?
Geriausias „pirmas pagalbininkas“ – silikagelis, t. y. kačių kraikas su silikageliu. Jis geriausiai traukia drėgmę. Ryžių mitas – nesąmonė (nebent tik dvasinė pagalba). Silikagelio galima rasti dėžėse su nauja technika arba paprasčiausiai nusipirkti kraiko parduotuvėje.
Išjunk įrenginį ir nekraukite jo, kol neišdžius.
Laikyk sandariai su silikageliu.
Kuo greičiau atnešk meistrui – tada prasideda mano darbas.
Pirmiausia atidarau įrenginį, atjungiu bateriją. Plokštę nuplaunu distiliuotu vandeniu, išdžiovinu, tada dar kartą plaunu – izopropilo alkoholyje, vėl išdžiovinu ir bandau paleisti. Apie 90 % atvejų tai padeda.
– Paskandinus telefoną galima kreiptis ir ne darbo metu?
Taip. Esant reikalui dirbu 24/7. Jei priduosi greitai, tikimybė, kad nereikės naujo telefono, – apie 90 %. Tas pats galioja ir kompiuteriams: svarbiausia – kuo greičiau atjungti bateriją. Deja, namie to padaryti beveik neįmanoma – reikalingi įrankiai ir žinios.
– Ar vieta – Alytus – riboja galimybes?
Ne. Logistika šiandien tokia, kad vakare išsiųstas įrenginys iš Vilniaus ryte būna pas mane. Taisau ne tik alytiškių, bet ir Marijampolės, Kauno, Klaipėdos, Vilniaus, Plungės servisų partnerių, net kelių Lenkijos klientų įrenginius. Kai jie nebesusitvarko – siunčia man.
Beje, originalių dalių šiandien ne visada nupirksi – jų vienintelis kelias pas klientą dažnai yra restauravimas. Tai mano principas: kiek įmanoma naudoti originalą, atkurti, o ne mesti lauk.
– Kokius privalumus jaučiate gyvendamas Alytuje?
Didelis pliusas – atstumai. Iki darbo – 10 minučių pėsčiomis. Daug artimesnis ryšys su žmonėmis: sveikinasi, šypsosi, prireikus padeda. Ir – gamta. Čia tiesiog švarus oras: miškai, Nemunas – ko dar reikia?
Didmiesčiuose esu gyvenęs, Londone irgi, bet grįžti ten nebenoriu. Dirbti galiu visur, gyventi noriu čia.
– O pliusai ir minusai platesne prasme?
Pliusai – bendruomeniškumas, gamta, gyvenimo kokybė. Didelių minusų nematau – jei kažko trūksta, logistiką susitvarkau siuntomis.
– ES „teisė taisyti“ („Right to Repair“) kažką realiai pakeitė?
Per pastaruosius porą metų – taip. Atsirado galimybės užsisakyti 100 % originalias detales tiesiai iš tiekėjų. Yra kainodaros „kabliukų“, bet tai įmanoma, ir nebereikia visko daryti tik per autorizuotus servisus. Ar visada apsimoka? Ne visada. Bet bent jau yra pasirinkimas.
– Apie požiūrį į darbą. Pinigai ar sportinis interesas?
Pirmiausia – sportinis interesas. Kai atsiranda euforija iš „neveikiančio padariau veikiantį“, pinigai ateina savaime. Taip hobis tapo verslu, nors čia ir rizika – kartais hobio pojūtis priblėsta. Bandau išlaikyti pusiausvyrą: dalintis žiniomis, rašyti forumuose, prisidėti prie „remonto Vikipedijos“. Kuo stipresnė bendruomenė, tuo mažiau „slaptų receptų“ ir daugiau kokybės.
– Kokia 3–5 metų vizija?
Norėčiau kelių panašiai mąstančių technikų komandos ir franšizinio modelio – griežtai prižiūrint kokybę, be „konvejerio“ efekto.
– Ką palinkėtumėt tiems, kurie svarsto grįžti į savo miestą, bet dar dvejoja?
Nebijokit rizikuoti. Blogiausiu atveju – grįšit ten, kur buvot. Išeikit iš komforto zonos, pabandykit – tik taip sužinosit. Nesėdėkit laukdami, kol kažkas „padarys geriau“. Jei miestas jums kada nors davė – grąžinkite. Prisidėkit. Jei širdis traukia – neverta atidėlioti.
Aš pats sakiau, kad niekada nebegrįšiu. Grįžau – ir šiandien esu dėl to laimingas. Kiekvieną dieną.
– Ačiū.
Ačiū jums.
Komentuoti