„Bibliotekininkas – tai tiltas nuo knygos iki žmogaus“, – sako A. Matažinskienė, gebanti sujungti literatūrą, teatrą ir bendruomeniškumą, todėl biblioteka tampa vieta, kurioje kiekvienas gali atrasti save.
Jūsų vardas – Astra – gana retas? Kokia jo istorija? Ir juokais klausiame: ar Alytaus mašinų gamykla „Astra“ Jums savesnė dėl vardo?
Prašėme gamyklos paramos projektui, tik vardas nepadėjo (juokiasi). Mokykloje mane pravardžiavo Stela, nes lotyniškai šis vardas taip pat reiškia „Žvaigždė“, kaip ir Astra. Vardas nepatiko, nes toks jis atsirado dėl apylinkės darbuotojos klaidos. Draugams, artimiesiems visada buvau ir būsiu Asta. Žvaigžde niekad nesijaučiau, nors dėmesio centre būti visai nieko.
Esate Alytaus „marti“?
Esu suvalkietė. Taigi imigrantė. Gyvenu Alytuje 20 metų. Bet čia ne vienas suvalkietis „prigijo“. Tai ir Valentinas Kirlys, Anzelmas Matutis. Atvykau, nes ištekėjau už dzūko. O mano darbai prasidėjo nuo Vilkaviškio. Ten 1980 metais pradėjau dirbti Švietimo skyriuje bibliotekininke, tačiau važtaraščiai ir pažymos ne man, ištvėriau 6 metus ir pabėgau į viešąją biblioteką, kur po pusmečio teko sėsti į direktorės kėdę. Ten dirbau 19 metų. Biblioteka įsikūrusi buvusios gimnazijos pastate, todėl nejučia, be šiluminių trasų įrengimo, pastato restauravimo, įsitraukiau į projektinę, kraštotyrinę ir literatūrinę veiklą. „Poezijos pavasariai“, bendri renginiai su Rašytojų sąjunga, jos leidykla tapo bibliotekos kortele. Taip teko laimė tiesiogiai susipažinti su geriausiais Lietuvos ir emigracijos rašytojais. Pirmieji Lietuvoje su Atviros Lietuvos fondu atsivedėme LITNET tinklą. Projektai bibliotekose pasiekė ir atokiausius kaimus. Tačiau kartais taip atsitinka, kad susitinki žmogų, kuris tampa svarbiau už darbą. Taip ir išėjau į Dzūkiją, nes su kėde bendro kraujo apytakos rato neturėjau, nors lengva nebuvo. Tuometinė Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė ir direktorės pavaduotoja, mano kurso draugė Lina Kamorūnaitė įteikė Šv. Benedikto gimnazijos telefono numerį ir liepė skambinti. Atvykau apsižiūrėti ir išvykau jau parašiusi prašymą… Taigi, 2005 metais tapau alytiške. Taip pradėjau tikrą bibliotekinį darbą: nuoširdi bendrystė su kolektyvu ir vaikais, bibliotekos plėtimas. Čia radau ir lituanistę Ireną Leščinskienę, su kuria ėmėmės supažindinti mokinius su žymiausiais Lietuvos rašytojais. Kiek jų buvo atvykę – suskaičiuoti sunku. Alytuje ir atradau betarpiško bendravimo su mokiniais džiaugsmą. Šiuolaikiniam vaikui vis dar svarbus nuoširdus suaugusiojo dėmesys. Vėliau išėjau į pensiją.
Kokie žmonės ir patirtys Jus labiausiai formavo?
Vaikystėje mėgau eilėraščius, dalyvaudavau mokyklos renginiuose. Lietuvių kalbos mokytoja rengdavo spektaklius. Nepraleisdavome nė vienos repeticijos.
Kas Jus išmokė skaityti? Gal prisimenate pirmą knygą, kuri padarė įspūdį? O ką šiuo metu skaito bibliotekininkė Astra?
Skaityti išmokė tėtis. Pirmoji knyga – Kazio Jakubėno „Šimtas vyturėlių“. Skaityti mėgau. Turėjau kaimo bibliotekininkę Salomėją Miliauskienę (poetės Nijolės Miliauskaitės mamą). Tai buvo tas žmogus, kurio nuoširdumas ir dėmesys pavergė mus – kaimo vaikus.
Dabar skaitau įvairiai. Vaikų literatūra (nesusipažinus juk vaikui nesiūlysi), biografijos (norint vaikams pateikti apie žymius rašytojus, reikia sudominti tuo kūrėju ir jo aplinka, sužmoginti), poezija, memuarai, psichologiniai romanai.
Kada supratote, kad norite tapti bibliotekininke?
Nenorėjau tapti ta bibliotekininke – pilka pelyte. Tik kai neįstojau į lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą tuometinėje Vilniaus konservatorijoje, tada tik stojau į Vilniaus universitetą. O darbo su vaikais malonumą patyriau praktikų metu.
Ką Jums davė studijos ir pirmoji profesinė patirtis?
Lietuvių literatūrą, vaikų literatūrą dėstė nuostabūs pedagogai. Ten perskaityti reikėjo viską, nes kitaip neišsisuksi.
O kaip atsidūrėte Alytaus Dzūkijos mokyklos bibliotekoje? Kiek metų čia dirbate?
Papensininkavusi kokį mėnesį, taip ir neatradau savęs, todėl ir nuėjau į Dzūkijos mokyklą, kur maloniai buvau priimta. Jau penkeri metai, kaip esu čia. Po mokyklos remonto jaukiai įsirengėme patalpas, nuolat papildome fondus naujomis knygomis, įgyvendiname gausybę idėjų.
Neseniai buvote įvertinta kaip geriausia Vilniaus regiono mokyklos bibliotekininkė. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?
Neslėpsiu, būti įvertintai – malonu. Tačiau gėlės nuvyto, vėl renginiai, parodos, repeticijos, kur jautiesi savimi.
Vertinimo komisija pabrėžė Jūsų profesionalumą, kūrybiškumą, iniciatyvumą. Kaip pati apibrėžtumėte šias savybes savo darbe?
Nemėgstu rutinos. Norisi sukurti naujus renginius, kitaip pristatyti autorius, knygas.
Apdovanojimo formuluotėje minimas „bibliotekos kaip gyvos kultūros erdvės kūrimas“. Ką tai reiškia Jūsų praktikoje?
Tai kasdieninis darbas su vaiku. Labai susidraugavome su specialiųjų poreikių vaikais. Jie labai tikri ir nuoširdūs. Daug pamokėlių darome su pradinukais. Jų, kaip skaitytojų, ugdymas labai svarbus. Šiais mokslo metais jau vyko 25 pamokėles įvairia tematika.
O kaip puoselėjate skaitymą mokykloje? Kokios iniciatyvos jaunimui veikia geriausiai?
Pradedame nuo pirmokėlių. Pirmosios knygelės šventė su iškilmingu skaitytojo bilieto įteikimu, jame įrašomos perskaitytos knygelės. Mokslo metų gale apdovanojame geriausius skaitytojus. Dar labai svarbu vaiko įspūdžiai, išklausyti, kas jam patiko. Vaikas turi būti mokomas vertinti.
Dažnai sakoma, kad jauni žmonės neskaito. Kaip tai matote iš savo darbo perspektyvos?
Paauglių skaitomumas prastas visame pasauly. Toks jau yra šis amžiaus tarpsnis. Čia jau reikia „apžaisti“ – paauglio nuomonė labai svarbu. Reikia mokinius įtraukti į veiklas: įdomiausios knygos reklamos kūrimas, protmūšiai, literatūriniai teismai. Be to, labai svarbu atsižvelgti, kokios literatūros pageidauja mokiniai. Labai malonu, jog galime nupirkti nemažai knygų, nes mokykla lėšų negaili, supranta, kad tai svarbu.
Kokių svajonių turite ateities bibliotekai?
Yra daug bibliotekų, kur dirba bibliotekininkai fanatikai. Neseniai buvome Varėnoje, kur Vaikų literatūros skyrius siautėja gerąja prasme, taip yra ir Alytuje, Vilkaviškyje. Svarbu, kad už kiekvienos pareigybės būtų nuoširdus žmogus. Tik gaila, kad daugelyje mokyklų bibliotekų liko tik vienas žmogus…
Komentuoti