Už akimirką, širdyje liksiančią visam gyvenimui, Živilė dėkinga daugybei žmonių
„Šis rekordas gimė iš meilės šaltam vandeniui ir noro parodyti, kad egzistuoja stipri, per iššūkius auganti ir vieninga žmonių bendruomenė, kuri sąmoningai renkasi šaltą vandenį kaip sveikatos stiprinimo būdą ir vidinės stiprybės išraišką“, – sako Ž. Balevičienė.
Atsigaivinę Baltijos jūroje (vandens temperatūra – 0 laipsnių, oro temperatūra – minus 4, jutiminė – minus 9), šalto vandens entuziastai rikiavosi ant paplūdimyje iš anksto sužymėtų raidžių, kad savo kūnais suformuotų aiškiai iš viršaus matomą žodį RUONIAI. Tiesa, kad tilptų visi norintieji, teko improvizuoti – papildomai suformuoti ir šauktuką!
Živile, kaip gimė idėja suformuoti žodį RUONIAI būtent Palangos paplūdimyje?
Idėja gimė iš labai paprasto, bet stipraus jausmo – pasididžiavimo tuo, kad mes esame ruoniai. Šaltas vanduo mus vienija, stiprina, užgrūdina ne tik kūną, bet ir bendrystę. Palangos paplūdimys pasirinktas ne atsitiktinai – tai vieta, kur jūra, vėjas ir horizontas sukuria ypatingą erdvę. Būtent ten vyksta dauguma šaltųjų maudynių, ten renkasi Palangos ruoniai, ten gimsta drąsa. Palangos paplūdimys – atvira, simbolinė scena. Jūra – tarsi mūsų stiprybės liudininkė.
Kodėl pasirinkote būtent tokį simbolinį formatą – žodį iš žmonių kūnų?
Žodis RUONIAI – tai ne tik pavadinimas. Tai tapatybė. Formuoti žodį iš kūnų reiškė parodyti, kad kiekvienas žmogus yra svarbi raidė, be vieno – žodis nebe tas. Tai buvo ne plakatas ir ne reklaminis stendas – tai buvo gyva instaliacija, sukurta iš tikrų žmonių, tikrų emocijų, tikro šalčio ir tikro pasiryžimo. Iš viršaus matomas žodis tapo stipriu simboliu: mes ne pavieniai, mes – viena jėga.
Kiek laiko truko pasiruošimas rekordui?
Idėja pradėta brandinti beveik prieš 2 savaites. Per jas reikėjo suderinti vietą ir laiką, suplanuoti raidžių išdėstymą, pasirūpinti saugumu, apgalvoti drono filmavimą, kad užrašas būtų aiškiai matomas.
Kas buvo sunkiausia organizuojant tokį renginį?
Didžiausias iššūkis buvo ne logistika – o tikėjimas, kad žmonės atvyks.
Tikėjotės, kad susirinks net 563 žmonės?
Nuoširdžiai? Tikėjomės daug. Bet 563 žmonės – tai pranoko lūkesčius. Ir parodė, kad šaltasis maudymasis Lietuvoje – tai jau judėjimas, bendruomenė stipri ir vieninga, žmonės pasiilgę prasmingų, simbolinių iniciatyvų.
Ar buvo akimirka, kai atrodė, kad rekordas gali nepavykti?
Buvo ne viena tokia akimirka. Ypač prieš pat renginį, kai dar nebuvo aišku, kiek žmonių realiai atvyks. Taip pat, kai pradėjome dėlioti raides ir pamatėme, kad kai kur trūksta žmonių, o kitur jų per daug. Tačiau būtent tada labiausiai pasimatė bendruomenės jėga – žmonės patys siūlėsi pereiti į kitą vietą, padėti, prisitaikyti. Labai simboliška akimirka buvo, kai Elektrėnų sveikuolių klubas, nebetilpęs į patį žodį RUONIAI, pasiūlė suformuoti šauktuką. O kai galiausiai iš viršaus pamatėme aiškiai susiformavusį žodį RUONIAI!, visi supratome – mes tai padarėme.
Sunkiausia dalis buvo ne techniniai dalykai, o nežinomybė. Kai organizuoji tokį masinį renginį atviroje erdvėje, tu iki paskutinės minutės nežinai, kiek žmonių realiai atvyks, ar oras leis viską įgyvendinti, ar pavyks visus sklandžiai sustatyti į reikiamas pozicijas. Taip pat didelis iššūkis buvo žmonių koordinavimas – kad kiekvienas suprastų, kur jam stoti, kurią raidę formuoti, kaip greitai sureaguoti į pakeitimus. Tai reikalavo ramybės, aiškių instrukcijų ir labai stiprios savanorių pagalbos.
Ką jautėte, kai iš viršaus pamatėte suformuotą žodį?
Kai pamatėme susiformavusį žodį, tapo aišku – tai daugiau nei rekordas. Tai buvo įrodymas, kad mes tikrai esame RUONIAI – drąsūs, vieningi ir pasiruošę kartu kurti istoriją. Tai buvo akimirka, kai užgniaužė kvapą. Pirmas jausmas – didžiulis jaudulys. Antras – dėkingumas. Trečias – tylus suvokimas, kad gimė kažkas daug didesnio nei planuotas rekordas.
Matant iš viršaus aiškiai susiformavusį žodį, tapo akivaizdu, kad kiekvienas žmogus atėjo ne šiaip sau – kiekvienas tapo gyva raide, gyva istorijos dalimi. Buvo jausmas, tarsi visa bendruomenė vienu metu kvėpuotų tuo pačiu ritmu. Tai buvo ne tik džiaugsmas. Tai buvo pasididžiavimas savo žmonėmis, savo bendruomene ir suvokimas, kad kartu galime daugiau, nei kartais patys sau leidžiame patikėti. Trumpai tariant – tai buvo akimirka, kuri liks širdyje visam gyvenimui.
Turbūt yra daugybė žmonių, kuriems norite padėkoti?
Nuoširdi padėka visiems, kurie padėjo gimti RUONIAI! rekordui. Šis rekordas – tai ne skaičius. Tai žmonės. Tai širdys. Tai bendrystė. Nuoširdžiai dėkoju kiekvienam, kuris prisidėjo savo darbu, laiku, idėjomis, palaikymu ar tiesiog buvimu kartu.
Prie organizavimo ir įgyvendinimo prisidėjo: Virginija Jegelevičienė, Rasa Urbanavičienė, Jurgis Valiūnas, Vilma Marcinkevičienė, Reda Liorentienė, Tomas Butrimas, Agnė Šilalienė, Asta Jakštienė, Eglė Buškevičiūtė, Zina Balkūnienė, Artiom Kalcenko, Rima Ardavičienė, Živilė Deimantavičienė, Laura Daugėlienė, Martynas Katelynas, Rimvydas Golcas, Dainius Rimašauskas, Deimantė Skačkauskienė, Jovita Ražanauskienė, Arnoldas Balevičius, Judita Gorbenko, Jurgita Mickevičienė, Gintautas Judickas, Petras Sabaitis, Justina Kaminskienė, Daiva Pliaugienė, Adomas Mačiulis, Daiva Černelė, Odeta Petraitienė, Jurga Dovydė, Aušra Gudauskienė, Edvinas Zelionka, Rita Lukošiūnienė.
Ypatinga padėka Elektrėnų ruonių klubui – už iniciatyvą, kūrybiškumą ir šauktuko idėją, tapusią nuostabiu akcentu! Ačiū filmuotojui Mantui Navikui. Didžiausia padėka Tadui Grimailai – už operatyvumą, greitį ir profesionalumą. Ačiū projektuotojui Rodion Petrov ir jo draugui – už schemas ir techninius sprendimus. Ačiū Daliui Viršilai – renginio vedėjui, kuris padėjo suvaldyti procesą. Ačiū visiems savanoriams – jūsų buvo daug ir jūs buvote neįkainojami Ir, žinoma, ačiū kiekvienam iš 563 žmonių, kurie atėjo, stojo, šalo, juokėsi ir tapo gyva raide. Kartu įrodėme: mes tikrai esame RUONIAI!
Ką šis projektas parodė apie bendruomenės stiprybę?
Šis projektas labai aiškiai parodė, kad mūsų bendruomenė yra ne tik aktyvi – ji yra vieninga ir brandi. Pirmiausia – žmonės reagavo greitai. Parama buvo surinkta operatyviai, nes reikėjo padengti rekordo įregistravimo, pasirengimo ir techninių detalių išlaidas. Niekas nelaukė, kol „kas nors kitas padarys“.
Antra – atsakomybė. Žmonės atvyko laiku, klausė nurodymų, persiskirstė tarp raidžių, prisitaikė prie situacijos. Net kai atsirado iššūkių, nebuvo panikos – buvo sprendimai.
Trečia – kūrybiškumas. Kai dalis dalyvių nebetilpo į žodį, gimė šauktuko idėja. Tai buvo ne atsitiktinumas, o bendruomenės gebėjimas iššūkį paversti stiprybe.
Ir svarbiausia – šis projektas parodė, kad mus jungia ne tik šaltas vanduo. Mus jungia pasitikėjimas vieni kitais, bendras tikslas ir gebėjimas susitelkti. Tai buvo įrodymas, kad mes esame ne pavieniai žmonės, o gyva, stipri, palaikanti bendruomenė, kuri gali ne tik maudytis lediniame vandenyje, bet ir kurti istoriją.
Živilė Balevičienė: „Dar nebuvo dienos, kad po maudynių gailėčiausi“
Alytiškė Ž. Balevičienė – bendrosios praktikos slaugytoja, ruoniauti pradėjusi prieš 4-erius metus, paskatinta smalsumo. „Visada norėjau, bet bijojau, nedrįsdavau. Kol vieną kartą tiesiog pasiryžau ir panirau į ledinį vandenį“, – sako moteris. Sukilęs dopaminas, energijos antplūdis lėmė tai, kad šią pramogą alytiškė ne tik pamilo nuo pirmojo panirimo, bet ir užkrėtė ja ne vieną alytiškę – šalto vandens mylėtojos susibūrė į bendraminčių klubą Alytaus „Ledinės“.
Kaip Jums pačiai atsirado noras pradėti maudytis šaltame vandenyje?
Noras atsirado iš smalsumo ir vidinio jausmo, kad noriu save išbandyti. Pirmas panirimas buvo su baime, bet kartu ir su didžiuliu adrenalinu. Atrodė, kad kūnas šaukia „bėk“, bet vidus sakė „pasilik“. Po to išlipus buvo euforija, lengvumas ir jausmas – aš galiu daugiau nei maniau.
Didžiausia baimė buvo nežinomybė – kaip sureaguos kūnas, ar pavyks ištverti, ar nesusirgsiu. Tačiau realybė parodė, kad baimė dažniausiai gyvena tik galvoje.
Ką pasakytumėte tiems, kurie labai nori, bet nedrįsta?
Pasakyčiau: pradėkite lėtai. Stebėkite, pabandykite kartu su patyrusiais žmonėmis, neverskite savęs. Drąsa ateina ne prieš veiksmą, o po jo.
Ar buvo momentų, kai norėjosi mesti šį užsiėmimą?
Buvo dienų, kai tingėjosi, kai atrodė šalta, kai protas ieškojo pasiteisinimų. Bet dar nebuvo dienos, kad po maudynių gailėčiausi. Tai ir yra atsakymas.
Ką jums asmeniškai duoda maudymasis šaltame vandenyje?
Tai duoda vidinę ramybę, pasitikėjimą savimi, discipliną ir jausmą, kad valdau savo sprendimus.
Kaip pasikeitė jūsų savijauta per tuos ketverius maudynių metus?
Jaučiuosi stipresnė, atsparesnė peršalimams, turiu daugiau energijos, geriau miegu. Taip pat pagerėjo emocinis stabilumas.
Ar ruoniavimas labiau fizinis ar psichologinis iššūkis?
Labiau psichologinis. Kūnas gali labai daug. Didžiausias darbas vyksta galvoje.
Kaip šaltas vanduo veikia emocinę būseną?
Jis „nuresetina“ mintis. Išlipi iš vandens švaria galva, be perteklinių minčių, su aiškumu ir dėkingumu.
Ką reiškia būti tokios bendruomenės kaip Alytaus „Ledinės“ dalimi?
Tai reiškia priklausyti žmonėms, kurie palaiko, supranta ir įkvepia. Tai daugiau nei pomėgis – tai šeima.
Ar ruoniavimas pakeitė jūsų socialinį ratą?
Taip. Atsirado daugiau sąmoningų, aktyvių, pozityvių žmonių mano gyvenime.
Kuo ypatingi žmonės, kurie renkasi šaltą vandenį?
Jie drąsūs, atviri, stiprūs vidumi, bet kartu labai paprasti ir šilti.
Kaip bendrosios praktikos slaugytojos darbas dera su ruoniavimu?
Labai dera. Ir darbe, ir vandenyje rūpinuosi sveikata – tiek kitų, tiek savo.
Kaip apibūdintumėte save trimis žodžiais?
Ryžtinga. Atvira. Empatiška.
Ką šaltas vanduo jus išmokė apie gyvenimą?
Kad diskomfortas augina. Kad baimė – laikina. Kad didžiausios pergalės prasideda galvoje.
Ateinantį šeštadienį Trakuose vyks Lietuvos atviro žiemos plaukimo varžybos 2026. Dalyvausite ir Jūs?
Taip. Jau devintus metus iš eilės organizuojamos 25 metrų eketės plaukimo varžybos! Per šiuos 9 metus maudynės lediniame vandenyje išpopuliarėjo nebegrįžtamai. Renginio tikslas – populiarinti maudynes lediniame vandenyje, stiprinti imunitetą, gerinti sveikatą ir fizinę ištvermę. Čia mes susitinkame, pasivaržome, įrodome sau, kad galime aplenkti pernykštį save.
Komentuoti