Ji gimė Lazdijų rajone, Bielėnų kaime. „Ten tarp trijų brolių ir trijų seserų prabėgo visa mano vaikystė. Mokiausi Vingrėnų pradinėje mokykloje, vėliau – Aštriosios Kirsnos vidurinėje. 1974 metais baigiau Marijampolės kolegiją, įgijau ikimokyklinio ugdymo auklėtojo specialybę ir atvykau į Alytų. Niekada neabejojau savo pasirinkimu, nuoširdžiai džiaugiausi, kad galiu dirbti mielą darbą. Regis, jog keturiasdešimt darbo metų lopšeliuose-darželiuose „Pušynėlis“, „Gintarėlis“ ir „Volungėlė“ praėjo tarsi viena diena. Sunkiai peržengiau išėjimo iš jo slenkstį“, – dalijasi Mudytė.
Jūsų toks retas vardas – Mudytė? Kas Jus juo pavadino?
Mudytės vardu mane pavadino krikšto mama, kuri tuomet gyveno Latvijoje. Deja, jo reikšmė man nežinoma, apie tai internete neradau jokių žinių. Tik vieną vienintelį kartą radau šį vardą paminėtą latvių rašytojos Dagnijos Zigmontės romane „Jūros vartai“.
Dėl savo vardo visada kompleksavau. Regis, visų aplinkinių vardai kaip vardai, tik mano vienos neįprastas, keistas, daugumai žmonių nepriimtinas. Taigi, vaikystės draugės sumanė mane vadinti Mudija, vėliau tapau Mudita.
Visada jaudindavausi, kai mokytojai šaukdavo atsakinėti, kai reikėdavo garsiai pasakyti savo vardą, kai bendraamžių jis būdavo tyčia iškraipomas, su nemaloniais epitetais sugretintas.
Taigi vardo kitoniškumą suvokiau dar vaikystėje, dėl jo išgyvenau besimokydama vidurinėje mokykloje, vėliau studijuodama. Tačiau niekada negalvojau jo pasikeisti savo pase. Aiškiai žinojau, jog nuo vardo gyvenimas nepasikeis.
Ar žinote, pažįstate kitų žmonių, turinčių tokį pat vardą kaip Jūsų?
Iki šiol neteko sutikti savo bendravardės, bet būtų malonu su ja susipažinti. Žinau daug žmonių ir keistais, ir neįprastais vardais, tačiau Mudytės vardo galbūt niekas nesirenka.
Ar esate kada pagalvojusi, kad vardas formavo Jūsų tapatybę?
Negaliu teigti, jog vardas turi įtakos žmogaus likimui ar tapatybės formavimuisi. Manau, kad į šį pasaulį kiekvienas žmogus ateina su savitais, jam būdingais charakterio bruožais, kurie ilgainiui atsiskleidžia, išryškėja. Regis, jog žmogaus charakteriui įtakos turi genetika, paveldimumas. Kodėl gi vienas iš mūsų savo savybėmis, elgsena esame labai panašus į tėvą, kitas į motiną, dar kitas į senelę… O likimą, tikriausiai, laumužės išburia arba žvaigždės atsiunčia iš dangaus aukštybių.
Laumužės Jums išbūrė ir poeziją kurti?
Pirmąjį eilėraštį parašiau apytiksliai prieš dvidešimt metų. Jis praskynė man kelią į laikraščio „Alytaus naujienos“ puslapį, o vėliau – į Alytaus apskrities literatų klubą „Tėkmė“, kurį 1998 metais įkūrė šviesaus atminimo poetė Danutė Jovaišienė.
Kuo Jums svarbi kūrėjų bendruomenė?
Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ narė esu nuo jo įkūrimo pradžios. Džiaugiuosi bendruomenės narių aktyvumu, išleistų knygų gausa, šiltais tarpusavio santykiais ir galimybe kurti, tobulėti, skleisti meninį žodį už apskrities ribų, dalytis žiniomis, naujovėmis, jas pripažinti, priartinti prie savo kūrybos. Į mūsų bendruomenę vis ateina nauji nariai, ratas plečiasi, „Tėkmė“ gyvuoja.
Kiek knygų esate išleidusi?
Deja, nesu išleidusi nė vienos knygos, tarsi mane kažkas stabdytų. Gal dėl to būtent kaltas mano vardas? (Juokiasi). Iš tiesų kurstau mintį išleisti knygą dzūkų tarme, kadangi vis labiau linkstu prie šnekos, kuri įaugusi man į kraują.
Kūrybą dažnai publikuojate savo feisbuko paskyroje. Ką Jums reiškia toks atvirumas skaitytojui?
Kiekvienas rašantysis stengiasi, kad jo žodis išvystų dienos šviesą, kad būtų išgirstas, kad jam atsilieptų skaitytojas, kuris drauge su kūrėju dalytųsi savo požiūriu į pasaulį, gyvenimiška patirtimi, įvairiomis nuotaikomis, išgyvenimais.
Ar yra eilėraščių, kurie yra tokie asmeniški, kad jų niekada nepublikuotumėte?
Nerašau eilėraščių, kurių nenorėčiau publikuoti. Nežinau, kas tokio juose galėtų būti, kad trikdytų ar šokiruotų skaitytoją. Antra vertus, kiekvienas kūrėjas ir skaitytojas turi savo meninį skonį, tad jeigu vienam iš jų kažkas nepriimtina, kitam tai yra gyvenimo norma.
Ar turite mėgstamą savo pačios eilėraštį? Kodėl jis Jums ypač svarbus?
Esu parašiusi labai daug eilėraščių, tad būtų sunku išsirinkti mėgstamiausią, tačiau man svarbų turiu. Jį parašiau seniai, kuris mane gelbėjo nuo dvasinio skausmo.
Poezijai
Iš manęs tavęs nieks neatims,
Iš širdies neišraus, neišbrauks,
Tu lyg atsakas mano naktims,
Nesuprantančioms keisto vidaus.
Kaip gerai, kad mane suradai,
Pasiklydusią amžiaus virsme,
Nes ar šąla, ar plaukia ledai,
Tu lieki mano laiko esme.
Taigi poezija gali išgelbėti žmogų?
Turėdama omenyje kai kuriuos savo gyvenimo atvejus, galiu teigti, jog kūryba gali išgelbėti žmogų nuo negatyvių reiškinių pasekmių.
Kaip keitėsi kūryba bėgant metams? Ar pastebite temas, kurios Jus lydi nuolat?
Manau, jog neišariau labai plačios savo kūrybinės vagos. Pasirinkau lyrikos žanrą, jis mane labiausiai žavi. Ėmiau rašyti eilėraščius ir dzūkų tarme suaugusiems bei vaikams. Apsidžiaugiau, kai sužinojau, jog mokiniai deklamuoja mano dzūkiškus posmus pamokų metu arba dar geriau – konkurse „Leliumoj“, užimdami prizines vietas.
Įtakingiausia vieta mano kūrybai yra tėviškė. Vos į ją atvykus ir pajutus tyrą oro gaivą, gimtosios žemės bei žolės kvapą, vos pažvelgus į senas, prisiminimais vainikuotas obelis, mane užplūsta neapsakomas meilės jausmas viskam, kas telpa tėviškės delne. Tuomet norisi priklupus žemę bučiuoti, nesigėdijant savo ašarų. Ir tada labai skaudžiai suprantu tuos žmones, iš kurių visa tai kažkada buvo atimta, kurie per prievartą buvo atskirti nuo Tėvynės. Deja, mano kaimas baigia nykti. Noriu su skaitytojais pasidalyti savo eilėraščiu „Kaimui gimtajam“:
Kai užges gimto kaimo gale žiburys paskutinis,
Kai nukaršęs šunelis baigs loti tarnystės kieme,
Kai prieš aušrą gaidys nepragys nuo stropumo užkimęs –
Tarp kuprotų trobų įsivyraus tyla amžina.
Ir sapnuosis išėjusiems žydintys sodai bei pievos,
Šieno pradalgės tirštos sugulę su ryto rasa,
Ir derlingi laukai, gardžiai kvepiantys duona kasdiene,
Ir takai, ir keliai – su pasaulio šviesa bei tiesa.
O pro kalvės duris paskutinįjį sykį plauks dūmai,
Kalvis – paišinu veidu – šypsosis ir dailiai nukals
Laimės pasagą didelę didelę, kokia tebūna
Tik stebuklinėj pasakoj, ir virš sodybų iškels.
Saulė ją savo auksu aplydys – nuo rūdžių apsaugos,
Baltasparnis balandis jai lauro šakelę prisegs, –
Ir spindės pasaga lyg omega į raštą įaugus,
Taurų gėrį bei šilumą lies į tylos rieškutes.
Kokia vaikystės vieta ar prisiminimas iki šiol Jus lydi kaip saugi erdvė?
Vaikystėje kartais ištisomis savaitėmis gyvendavau pas savo senelius. Didelis, darbštuolio senelio puoselėjamas sodas, kuriame švietė, dūzgė bičių aviliai, man buvo tarsi pasakų karalystė. Jo slėpiningame, kvapniame, saugiame glėbyje kartu su manimi augo vaizduotė, meilė gamtai, gyvybei. Netgi iš mano brandaus amžiaus sapnai vis dar bėga į vaikystėje žydintį sodą.
Kokios gyvenimiškos patirtys Jus labiausiai pakeitė ar sustiprino?
Netektys, praradimai, nusivylimai artimaisiais, išdavystės – klupdė, alino dvasią, gesino mano šviesų žvilgsnį į pasaulį. Meilė žmogui, ypač vaikui, gimtinei, atsidavimas darbui – stiprino, kėlė, žadino norą eiti, kurti, išlikti, susitaikyti su tuo, ko negali susigrąžinti, ištrinti iš atminties, ko nepajėgi pakeisti.
O kas Jus dabar labiausiai džiugina kasdienybėje?
Beržas po langu, paukštis jo lajoje, giedras dangus, lietaus šnaresys, puodelis kavos, šiltas žodis ir mažosios anūkės krykštavimas, meilus apkabinimas bei pasakymas: „Tu graži, dar nesena.“
Kas Jums šiandien yra laimė?
Laimė – kas rytą sutikti tekančią saulę, šalia savęs jausti brangius žmones, džiaugtis, jog galiu kvėpuoti, girdėti ir eiti į dieną tikint gyvenimu.
Kaip atrodo Jūsų idealus laisvas laikas?
Rašymas nakties tyloje, praeities ir dabarties apmąstymai, eiliavimas mintyse lietui lyjant, knyga, galvosūkių sprendimai, domėjimasis įvairiomis žiniomis, pateiktomis internete.
Ar kada nors teko patirti kūrybinę tylą?
Mažiausiai eilių parašau vasarą, ypač kai būna alsūs orai. Kūrybinę tylą nutraukia lietus. Jis gaivina mano dvasią, mintis, teikia džiaugsmą.
Ar įsivaizduojate, kaip atrodytų Mudytė be poezijos?
Tikrai neįsivaizduoju. Kūryba yra mano gyvenimo šviesulys.
Ką norėtumėte, kad skaitytojas pasiimtų iš Jūsų tekstų?
Norėčiau, kad mano kūryba lengvai nuvilnytų skaitytojui per širdį jos neslėgdama, nežeisdama, nepalikdama priešiškumo šešėlių, žadindama teigiamas emocijas, norėjimą laukti naujų susitikimų virtualioje erdvėje ir realybėje. Tegul kiekvienas skaitytojas atranda mano kūrybos aruode dvasią sotinantį grūdą, tegul jį sau laisva valia pasiima.
Komunikacijos skyriaus informacija
Kiekvienas vardas – tarsi mažas pasaulis. Publikacijų ciklas „Po vardu – alytiškis“ kviečia pažinti mūsų miesto gyventojus, kurių vardai – reti ir kupini istorijų, prasmės bei asmeniškumo.
Komentuoti