„Mokykloje apskritai sakiau, kad aš gyvenime nemegsiu, ir į darbų pamokas, kai reikėdavo atsiskaityti mokytojai, nešdavausi mamos numegztas kojines. Todėl mano sprendimas, kad noriu pabandyti megzti, buvo netikėtas man pačiai“, – sako dabar beveik kasdien prie mezginio prisėdanti Alytaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus specialistė Laima Nosevičienė.
Ar seniai mezgate? Kas Jus paskatino imtis šio užsiėmimo?
Megzti pradėjau, kai susilaukiau pirmagimės ir išėjau vaiko priežiūros atostogų, prieš maždaug 15 metų. Iki tol buvau pabandžiusi numegzti šaliką, kepurę, bet tai buvo tokie pavieniai atvejai. Mokykloje apskritai sakiau, kad aš gyvenime nemegsiu, ir į darbų pamokas, kai reikėdavo atsiskaityti mokytojai, nešdavausi mamos numegztas kojines. Todėl mano sprendimas, kad noriu pabandyti megzti, buvo netikėtas man pačiai.
Pradėjusi megzti, greitai užsikabinau, pasidarė įdomu, nes reikėdavo vis naujų technikų išmokti. Užsiregistravau į Ravelry.com grupę (čia panašiai kaip socialinis tinklas, bet tik mezgėjoms), kur įsiliejau į mezgėjų bendruomenę iš viso pasaulio. Susidraugavome virtualiai, dalyvaudavome pokalbiuose, įvairiose veiklose, per tai buvo įdomu pažinti ir kitas kultūras.
Ar turėjote mokytoją ar megzti mokėtės pati?
Išmokau megzti pati iš mezgimo knygų! Vėliau mokiausi iš mezgimo dizainerių, kurie ieškodavo savo mezgimo aprašymo testuotojų, tai duodavo nemažai patarimų. Galėjo ir mama išmokyti, bet kažkodėl neturėjau kantrybės, kad mane kitas mokytų, atrodė daug paprasčiau tai padaryti pačiai pastudijavus knygas.
Ką Jums reiškia mezgimas?
Pirmiausia man tai buvo veikla, kur gali skleistis mano kūrybiškumas, kur priklausau bendruomenei, su kuria smagu bendrauti, net neišėjus iš namų, nes tai labai patogu auginant mažus vaikus. Po to, jau pradėjus dirbti, liko veikla, kuri padeda atsipalaiduoti, prasmingai leisti laiką, pavyzdžiui, laukiant poliklinikoje eilėje ir pan.
Kadangi mano darbai buvo daugiau mažiau judrūs, tai mezgimas man labai tiko. Šiuo metu, kai dirbu sėdimą darbą, mezgu daug mažiau, bet pastebėjau, kad net ir truputį pamezgus po darbo, man tai padeda atsipalaiduoti ir, atrodo, su nauja energija kibti į veiklas namuose.
Mezgant namie, tai tikras atsipalaidavimas, o jei mezgu prieš kokį svarbų įvykį ar susitikimą, tai labai padeda kelios numegztos eilutės – susikoncentruoti, susikaupti.
Mano močiutė mezgė, mano mama, dabar aš, tai tarsi mus jungianti nematoma gija. Mezgimas man yra ir prisidėjimas prie tradicijų, tvarumo ir šiaip kūrybiškesnės aplinkos.
Kaip gimsta Jūsų mezginių idėjos?
Dažniausiai mezgu pagal mezgimo aprašymus, todėl mano idėjos, ką megzti, atsiranda vartant knygas ar Ravelry.com interneto puslapį. Tačiau būna, kad kas nors pasiūlo kokią nors temą ar pamatai gražų mezginį filme, teatre ar gatvėje, tai irgi duoda minčių savai kūrybai.
Esu sukūrusi keletą mezgimo modelių, kuriuos esu paskelbusi internete, būtų įdomu daugiau jų sukurti, tačiau, kai dabar turiu mažiau laiko, tai mezgimo aprašymai mane gelbėja. Mezgimas yra tikra matematika, todėl mezgimo aprašymo sukūrimas neretai užima tiek pat laiko, kiek mezgimas.
Tačiau net ir megzdama pagal mezgimo aprašymus laisvai improvizuoju.
Namuose turiu didelę mezgimo knygų kolekciją, todėl kartais juokauju, kad nežinau, ar mezgimas, ar mezgimo knygų kolekcionavimas yra mano didesnis hobis. Be to, keliaudama po svečias šalis, aš visada ieškau dalykų, susijusių su mezgimu.
Ar turite mėgstamiausią siūlų rūšį, spalvą ar raštą?
Mėgstu tik natūralius pluoštus, ypač vilną (avies, alpakos, kupranugario ir t. t.). Pastebėjau, kad dažnai mezgu margus raštus, bet neturiu nei mėgstamiausių spalvų, nei raštų, viskas priklauso nuo to laikotarpio nuotaikos.
Kas Jums svarbiau – rezultatas ar pats procesas?
Norėčiau atsakyti, kad procesas, bet tada nesuprantu, kodėl man taip nepatinka ardyti? Bet kokiu atveju, man labai patinka mezgimas tuo, kad tu čia gali gauti rezultatą.
Kam dažniausiai būna skirti Jūsų mezginiai?
Dažniausiai tai dovanos mano šeimos nariams ir draugams. Ypač vaikai turi ilgą sąrašą, ko jie norėtų, todėl iki mezginių sau vis neprieinu. Mėgstu megzti namams. Užsakymams labai retai mezgu.
Kokia reakcija Jus labiausiai nudžiugino, kai kas nors gavo Jūsų megztą gaminį?
Labiau ne reakcija džiugina, o tai, kai matai, kad tavo mezginys intensyviai nešiojamas ar juo dar ilgai džiaugiamasi.
Ar manote, kad mezgimas šiandien vis dar turi tą pačią prasmę kaip anksčiau?
Anksčiau tikriausiai megzdavo ir iš poreikio, šiais laikais tai daugiau pomėgis. Ir gana brangus, ypač jei nori ypatingų siūlų.
Ką jaučiate, kai laikote rankose ką tik baigtą mezginį?
Šilumą, gerą energiją, matau sumegztus prisiminimus. Pažiūrėjusi į seniau megztą savo gaminį, prisimenu, kur jį mezgiau, ką tuo metu jaučiau ir t. t. Bet būna, kad jaučiu ir nusivylimą, nes ne visada pavyksta taip, kaip norėjau. Gal kiti nemato, bet jei aš žinau, kad kažkur palikta klaida, tai turbūt tik tą klaidą ir matau!
Kokių naujų dalykų norėtumėte išmokti ar išbandyti savo kūryboje?
Ruošiuosi natūraliais augaliniais dažais dažyti siūlus ir išbandyti mezgimo adatą, kurią esu nusipirkusi Archeologijos festivalyje.
Komentuoti