Dviejų energetikų kartų paralelės
Besikartojančioje istorijos laiko spiralėje Algirdas Stumbras stovėjo prie XX amžiaus antrosios pusės pokario laikotarpio elektrifikacijos ir gigantiškų centralizuotos energetikos objektų statybos ištakų, tuo tarpu jo sūnėnui, naujosios generacijos energetikui Aivarui Stumbrui lemta prisidėti įgyvendinant XXI amžiaus Europos ir globalaus pasaulio darnaus vystymosi bei atsakingosios energetikos proveržio programą, kurioje viena atsakingiausių aukštųjų technologijų sričių – vėjo energetikos pramonės plėtra.
Būtent šiame kontekste galima įžvelgti ir sugretinti dviejų konkrečių žmonių, reprezentuojančių skirtingas energetikų kartas bei susietų ne tik giminystės ryšiais, bet ir tarnyste energetikos industrijai, profesinio gyvenimo paraleles.
Algirdas Stumbras: „Energetika – viso gyvenimo meilė”
Įspūdingos biografijos, Lietuvos energetikos tėvu tituluojamas Algirdas Stumbras vienaip ar kitaip yra prisilietęs beveik prie visų pagrindinių XX amžiaus antrosios pusės energetikos tapsmo procesų šalyje, jo pavardę galima išvysti tarp žymiausių praėjusio šimtmečio šios pramonės šakos korifėjų.
Paprastas vaikinas iš Kauno, augęs menininkų šeimoje, dosniai apdovanotas unikaliais talentais – jaunystėje aistringas šokėjas, baleto studiją lankęs kartu su legendiniais baleto artistais Henriku Kunavičium ir Vytautu Brazdylium, draugavęs su išskirtinio balso tembro dainininku Romanu Marijošiumi, meilės teatrui pakerėtas, skalsios humanitaro duonos, vis dėlto, nepasirinko.
„Aš vis labiau gilinausi į technikos mokslus, ėmiau ieškoti darbo toje srityje. Pradėti dirbti vertė (…) pablogėjusi šeimos materialinė padėtis (…)“,- prisimena pokario energetikų kartos pripažintas autoritetas Algirdas Stumbras.
Kelio pradžia – avarinės brigados elektromonteris
Tapęs Kauno elektros tinklų avarinės brigados elektromonteriu, jaunuolis toliau mokėsi, įgijo technokratinį išsilavinimą ir kaip specialistas neišartuose energetikos lauko dirvonuose atsidūrė gan prieštaringu laikotarpiu: partija džiugiai raportavo apie baigtą Lietuvos elektrifikaciją, nors tikrovėje daugybė kaimo sodybų tebegyveno taip vadinamoje „balanos gadynėje“.
Kita vertus, reikėtų turėti omenyje, jog tuometis Lietuvos ūkis jau buvo pilnai integruotas į tarybų sąjungos planinės ekonomikos sistemą, tad beveik visus strateginius sprendimus buvo privaloma „suderinti“.
Tačiau atsitinka kartais taip, jog nepriklausomai nuo dominuojančios visuomeninės ekonominės formacijos diktato, žmogaus charakteris, valia ir principingumas kalnus nuverčia. Tai liudija ir Algirdo Stumbro gyvenimo atvejis.
„A. Stumbro pašnekovai, nesvarbu, kas – kolega, pavaldinys, stambios įmonės (nebūtinai energetikos) vadovas, prezidentas, ministras pirmininkas, seimo narys ar eilinis inžinierius, išgirsdavo atvirą jo nuomonę, kad ir kokia – maloni ar karti – ji būdavo, neretai visai priešinga tai, kurią pašnekovas tikėjosi išgirsti…“,- pasakojo Rimvydas Rukšėnas, buvęs Lietuvos elektros energetikos asociacijos prezidentas, pabrėždamas Algirdo Stumbro nesitaikstymą su konjuktūra ir įžvalgumą.
Daugiau nei tris dešimtmečius išdirbęs Lietuvos energetikos ir elektrifikavimo susivienijimo vyriausiuoju inžinieriumi, jis ir toliau ištikimai tarnavo savo gyvenimo meilei – energetikai įvairiuose jos baruose.
„Taigi, 1944 m. gruodžio 11 d. parašęs vienintelį savo gyvenime pareiškimą su prašymu priimti mane į darbą, išdirbau 55 metus ir 286 dienas”, – savo atsiminimų knygoje, dedikuotoje žmonai Jolantai dalijasi Algirdas Stumbras – Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto narys, atleistas iš darbo dėl …pensinio amžiaus.
Energetikos šviesuolis Algirdas Stumbras yra sukaupęs didžiulį profesinį stažą ir kaip vadovas, ir kaip ekspertas, ir kaip konsultantas, ir kaip visuomenininkas.
Epochos lūžių liudininkas
Jis ištiso istorinio laikotarpio amžininkas bei pasakotojas, savo knygoje (Algirdas Stumbras „Prisiminimai“ , Vilnius: Margi raštai, 2007. – 204 p.: iliustr.) ne tik preciziškai užrašęs autoriaus empirine patirtimi praturtintą Lietuvos energetikos istoriją, bet ir atskleidęs nepaprastai įdomų bei komplikuotą ištisos epochos lūžių paveikslą.
Algirdui Stumbrui teko išgyventi praėjusio amžiaus pabaigoje įvykusį istorinį virsmą ir betarpiškai patirti milžiniškų pokyčių supurtyto Lietuvos energetikos ūkio transformacijas.
Pirmųjų nepriklausomybės atkūrimo metų diletantiškumo siena bei staiga atsiradę neįveikiami barjerai tolesnei energetikos ūkio raidai, Ignalinos atominės elektrinės sustabdymas amžiams, tris dešimtmečius trukusi didžiausios Baltijos šalyse Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (Kruonio HAE didybė ir vargai/sudarytojas Algis Kusta. – Vilnius: Margi raštai, 1999. – 200p., {12} iliustr. lap.: iliustr.) varginanti statyba ir taip vadinamų „žaliųjų“ gąsdinimai ekologine katastrofa liudija laikotarpį, kupiną iššūkių ištisai energetikų kartai ir visai jos puoselėtai ūkio struktūrai, nekalbant apie iki šiol taip ir neįvykusį atsijungimą nuo Rusijos valdomo BREL žiedo ir tebelaukiantį Baltijos šalių elektros tinklų prisijungimą prie Kontinentinės Europos sinchroninės zonos.
Verslo partneris – vėjas
Nors Aivaras Stumbras gimė dar praėjusiame šimtmetyje – 1983 metais, kai Lietuvoje dar vyravo Džordžo Orvelo distopinė novelėje „1984 ieji” bene vaizdingiausiai atskleista absoliutaus paklusnumo partijai ir Didžiajam broliui propagavimo atmosfera, tačiau jau po dviejų metų prasidėję kvapą gniaužiantys geopolitiniai pokyčiai vystėsi tokiais tempais, kad iš „didžiojo brolio“ primestų gyvenimo normų greitai neliko „akmens ant akmens“. Atsivėrė durys į laisvę ir beribių galimybių pasaulį.
Šio pasaulio horizonte pakankamai ryškiai matosi elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tokių kaip vėjas ir saulė perspektyva bei aeroterminių, geoterminių, hidroterminių išteklių, vandenynų energijos, hidroenergijos, biomasės, biodujų taip pat kitų neiškastinių išteklių panaudojimo kontūrai, tvarių technologijų plėtros ir ekologiškų sprendimų ateities vizija.
Aivarui Stumbrui jau buvo sukakę dvidešimt kai Lietuvoje pasirodė pirmosios vėjo jėgainės.
Daryti tai, kas patinka
“Buvau pradedantysis verslininkas, dariau tai, kas tuomet labiausiai patiko – užsiiminėjau lengvųjų automobilių tiuningu (Tiuningas arba kitaip tariant, puošyba – automobilių konfigūracijos, išvaizdos keitimas, siekiant pagerinti technines automobilio charakteristikas. Pats žodis angl. reiškia tobulinimą, reguliavimą siekiant pagerinti tam tikras automobilio ypatybes). Manau, kad visada svarbiausia daryti tai, kas patinka labiausiai. Beje, mano tėtis buvo aistringas autolenktynininkas, vairavęs geltoną sportinį „žiguliuką“, gal todėl iki šiol žavi automobiliai… Tuo metu šalyje formavosi rinkos ekonomika, ypač sparčiai vystėsi tiek komercinės, tiek nekomercinės paskirties nekilnojamo turto sektoriai, tad atrodė, jog būtent šiame versle veriasi tikrai nemenkos galimybės. Kita vertus, paraleliai vis labiau ėmiau domėtis elektros gamybos procesais iš atsinaujinančių energijos šaltinių, pirmiausiai – vėjo“,- savo pirmuosius ieškojimus verslo labirintuose prisimena Aivaras.
Nepaisant pirmųjų trijų lietuviškų, entuziastų sukonstruotų vėjo elektrinių, kurių generuojama elektra buvo skirta šildyti gelbėjimo stočiai, išsilaikiusių vos iki pirmosios audros, sulaužiusios jėgainių sparnus, neoficialia vėjo energetikos pradžia laikoma 2003 metais Skuode iškilusi ir į bendrąjį elektros tinklą įjungta, naudota 160 kilovatų vėjo elektrinė iš Danijos (Ar žinote, kas ir kada pastatė pačią pirmąją vėjo jėgainę Lietuvoje? Atsakymas nustebins. 2023 04 18, www.technologijos.lt). Deja, šioji dėl techninių sutrikimų taip pat trumpai teveikė. Metais vėliau, netoli Kretingos, Vidmantuose pradėjo veikti vienintelė Lietuvoje šešių šimtų trisdešimt kW galios turbina, priklausiusi Kaišiadorių vyskupijai, pradėjo tiekti elektros energiją į bendrą tinklą ir davė teigiamą impulsą tolesnei atsinaujinančios energetikos plėtrai.
Netrukus sekė ir Vyriausybės nutarimas, kuriame pirmą kartą buvo teisiškai apibrėžta atsinaujinančios energijos šaltinių panaudojimo tvarka, nustatyti pagamintos elektros energijos tarifai, viešųjų pirkimų konkursų pavyzdinės sąlygos ir organizavimo tvarka. Įdomu palyginti, jog elektros pirkimo tarifas tuo metu siekė vos 22 lito centus arba 6 euro centus už kilovatvalandę. Taip pamažu kūrėsi prielaidos Lietuvos kraštovaizdyje rastis vėjo elektrinių parkams.
Vėjo malūnai pakerėjo
„Išvydus vėjo jėgainių malūnus manyje kažkas suvirpėjo. Intuityviai pajutau, jog noriu ir netgi turiu tame dalyvauti. Nors aiškiai nesuvokiau kaip… Mane visada traukė sudėtingi inžineriniai statiniai savo mastais, pulsuojančia jėga ir, būtent pati idėja, kad tai – švari energija, kad tai nėra lengva padaryti ir pagaliau, juk ne kiekvienam bus lemta susidoroti su laukiančiais iššūkiais, motyvavo ir užvaldė protą bei jausmus“,- atvirauja Aivaras Stumbras.
Apsisprendimas pasukti rizikingu keliu
Šioje vietoje būtų galima stabtelėti ir įžvelgti savotišką paralelę tarp pirmųjų Algirdo Stumbro patirčių XX amžiaus vidurio pokario energetikos baruose ir jauno verslininko Aivaro Stumbro apsisprendimo pasukti rizikingu, tačiau kupinu naujų galimybių bei atradimų XXI amžiaus pradžios, atsinaujinančių energijos šaltinių potencialo panaudojimo transformuojant šalies energetikos sistemą, keliu.
„Mano vertybinis požiūris į darbą, galima sakyti, jau buvo susiformavęs. Žinojau, kad tikrai noriu daryti tai, kas iš tikrųjų veiktų, būtų reikalinga ir įdomu. Kartu viską sudėjus ir apjungus su „širdies virpesiais“, vėjo energetika labiausiai atitiko šiuos kriterijus, juolab, kad tai Lietuvoje buvo nauja ir nematyta. Be to, nekilnojamojo turto rinką užklupo 2007 – 2008 metų krizė, kas iš esmės paskatino mane dar labiau atsigręžti į vėjo energetiką ir bandyti nuveikti kažką konkretaus“,- pasakoja Aivaras, tuomet įžvelgęs naujų galimybių ir prasmingos veiklos perspektyvą dar pačiose užuomazgose.
„Vėjo jėgainių statybos grandinė pirmiausiai prasideda nuo teritorijų planavimo, kas iš esmės sutampa su kai kuriais nekilnojamo turto projektų vystymo etapais, todėl mano žinių bagažas, įgytas nekilnojamo turto versle, labai pravertė. Bandant po trupučiuką, po trupučiuką, nedideliais žingsneliais ėmėmės konkrečių darbų, ugdėme kompetencijas, būrėme komandą ir nėrėme į vieną iš našiausių atsinaujinančių energijos šaltinių – vėjo energetiką “, – savo apsisprendimą prisimena Aivaras Stumbras, tapęs patyrusiu specialistu šalies vėjo jėgainių pramonėje. Galima sakyti, jis drąsiai stojo prie vėjo energetikos ištakų Lietuvoje tada, kai dar tebuvo vienetai šioje srityje besidarbuojančių verslininkų ir greitai įsitvirtino kaip vienas kompetentingiausių šiame sektoriuje veikiančių vadovų.
INIKTI įkūrėjas ir vadovas
Jo sukurta kompanija INIKTI šiandien – vienintelė privati lietuviško kapitalo įmonė, teikianti išimtinai visas paslaugas atsinaujinančios energetikos rinkoje – vėjo, saulės, baterijų – pradedant projektų vystymu, statybos generaline ranga, jėgainių montavimu, išmontavimu ir baigiant ilgalaikiu techniniu aptarnavimu bei turto valdymu.
„Galėčiau pasakyti, jog ir dabar Lietuvoje nepakanka stiprių šios srities specialistų. Ką ir sakyti: šalyje iki šiol nėra specializuoto šiuolaikinių studijų profilio, kur būtų ruošiami vėjo jėgainių profesionalai. Kaip ir pačioje pradžioje: viską reikia patiems sužinoti, išsiaiškinti ir patirti, be to, važinėti į parodas, konferencijas, megzti kontaktus, ieškoti galimų partnerių, perimti jų patyrimą …ir vos nepraleidau – vystyti projektus, tirti rinką, sekti inovacijas, planuoti investicijas. Tiesa, mūsų patikimas verslo partneris – vėjas, tačiau jo tikrai nepakanka“,- šypsosi Aivaras Stumbras, neleidžiantis sau negatyviai žvelgti į iššūkius ir sudėtingas gyvenimo situacijas.
Nuokalnės ir įkalnės
„Vėjo jėgainių atsiradimo Lietuvos kraštovaizdyje istorijoje nepavyko išvengti ir blogų pavyzdžių. Turiu omenyje, tikriausiai 2007 metais prie Klaipėdos – Palangos magistralės lietuvių kartu danų investuotojais pastatytus kelis vėjo malūnus, kuriuos vėliau teko išmontuoti. Gal nebuvo kažkas su žemės nuoma iki galo sutvarkyta, gal nebuvo iš pat pradžių įsigilinta ir išgryninta idėja, gal būta kažkokių kitų priežasčių, tačiau šį projektą galima laikyti nepavykusiu ( Kauno energetikos remonto bendrovės įsteigta bendra Lietuvos ir Danijos įmonė BNE pastatė šešias didesnio galingumo vėjo jėgaines, tačiau dėl nežinomų priežasčių kauniečiai nedalyvavo Lietuvos energijos skelbtame konkurse, kuriame buvo išdalytos valstybės dotuojamos energijos kvotos ir prisijungimo prie Energinės sistemos tinklų vietos, todėl neturėjo kur dėti pagamintos energijos )“, – prisiminė Aivaras Stumbras, tarsi pabrėždamas praeities pamokas, kurias teko išmokti ir iš svetimų, ir iš savų klaidų.
„Tų nuokalnių ar įkalnių būta labai daug. Kalbant apie projektų vystymą, vienas svarbiausių aspektų, kurį norėčiau paliesti, žmonių, kurių žemėje norima pastatyti vėjo jėgainę, požiūris. Lietuviai iš pradžių labai atsargiai žvelgė į vėjo jėgainės atsiradimo jų gyvenamoje aplinkoje galimybę. Tikriausiai dėl to, kad ilgą laiką nacionalinė energetikos politika buvo vienareikšmiai orientuota į naujos atominės elektrinės statybas: rengiamos studijos, organizuojami investuotojų forumai, nagrinėjami vietinio verslo pajėgumai dalyvauti atominės elektrinės statybų projekte, teikiami Energetikos ministerijos prašymai potencialiems investuotojams. Tuo tarpu vėjo energetika buvo tarsi niekam nereikalingas prielipas, negalintis išgyventi be valstybės paramos. Todėl bandymai įrodinėti tiek valdžios, tiek savivaldos, tiek finansinėms institucijoms pasiryžimą plėtoti atsinaujinančių energijos šaltinių gamybinius pajėgumus buvo tarsi donkichotų kova su vėjo malūnais. Galima įsivaizduoti, kaip į mus žiūrėjo kaimo žmogus, išgirdęs siūlymą priimti į savo sklypą vėjo jėgainę…Tai visiškai nesulyginama su tuo, kokią situaciją matome dabar. Galima sakyti, jog kardinaliai viskas pasikeitė po 2020 – ųjų. Iki to visuomenėje vyravęs branduolinės energijos stereotipas ir naujos atominės elektrinės statybos lūkesčiai ilgainiui išblėso“, – sako Aivaras Stumbras.
„Lietuvos mastu daugiau ar mažiau viskas ėmė keistis kartu su Europos Sąjungos klimato ir energetikos politikos strategijos gimimu, kuomet buvo aiškiai įvardintas tikslas – energetikos sektorius iki 2050 metų turi tapti visiškai neutraliu klimatui. Tačiau, mano nuomone, Lietuvoje didžiausia poveikį tvarios energetikos proveržiui padarė rinkos liberalizavimas arba, kitaip tariant, išlaisvinimas, kai patys rinkos dalyviai akivaizdžiai įsitikino, jog tvarios energetikos plėtrai nėra reikalingos jokios subsidijos: leiskite daryti verslą, netrukdykite ir mes įrodysime, kad vėjo jėgainių pagaminta elektros energija yra konkurencinga“,- pabrėžia Aivaras Stumbras, aiškiai įvardinamas liberalios rinkos pranašumus prieš valstybės reguliuojamą energetikos sektorių.
Vertybės ir ateities vizija
„Tai ir buvo tas didysis lūžis, perkeitęs ne tik paprastų žmonių, bet ir valdžios kabinetų stereotipinį mąstymą. Metų metais puoselėta atominės energetikos nepakeičiamumo iliuzija – subliuško. Atominės elektrinės statyba nei laiko, nei resursų, nei kaštų prasme yra nesulyginama su vėjo elektrinių parku, kurį įmanoma išvystyti ir pastatyti per žymiai trumpesnį laikotarpį. Ką jau bekalbėti apie beribes uždarymo kaštų sąmatas… Tačiau aš, vis dėlto, sakau: viskas yra įmanoma, o sėkmė priklauso nuo to, kas daro“, – pastebi Aivaras Stumbras.
„Mano verslo vizija ir kaip žmogaus, ir kaip verslininko, visų pirma, yra orientuota į rinką, kuri pakankamai jautriai geba atliepti pokyčius, tarsi sufleruodama naujas galimybes. Kodėl gi neinvestavus į vieną ar kitą įdomų projektą, kuris konkurencingai gali veikti laisvos rinkos sąlygomis, kurti pridėtinę vertę ir dar plėtoti žaliąją energetiką? Aš niekada neuždaryčiau durų inovacijoms, įvairioms iniciatyvoms ir technologijoms, taip pat ir naujos kartos tvariems sprendimams, bet visa tai būtina apskaičiuoti ir adekvačiai įvertinti, pirmiausiai – savo galimybes“, – pragmatiškai ir nuosekliai savo verslo vertybinius prioritetus dėlioja Aivaras Stumbras.
„Mūsų tvarumo kelias prasidėjo nuo vėjo energetikos, kur didžioji koncentracija, kur atvira konkurencija, kur žymiai sunkiau, kur reikia daugiau kompetencijų. Ir man tai patinka. Be to, kiekvienas turėtume suvokti, jog klimato kaita – vienas didžiausių mūsų laikų pavojų ir iššūkių. Padariniai gali būti katastrofiški, visų pirma, dėl reikšmingo vidutinės atmosferos temperatūros didėjimo lyginant su ikipramoninės epochos temperatūra. Šiandien būtent mums tenka atsakomybė kiek įmanoma neutralizuoti žmonijos poveikį klimatui. Mano požiūris į saulės energetiką taip pat yra pozityvus. Šios abi sritys papildo viena kitą ir jas abi reikia sistemiškai ir protingai plėtoti,“ – santūriai argumentuoja Aivaras Stumbras, patvirtindamas savo strateginį mąstymą ir gebėjimą įžvelgti platesnį spektrą problemų ir ateities galimybių.
„Lietuva sparčiausiai žengia tvarios energijos kryptimi, lyginant su kaimynine Latvija ir Estija. Tiesa, Estija objektyviai neturi tokio potencialo, kokį mes turim Lietuvoje – tiek gyventojų, tiek teritorijos prasme, tačiau Latvija šiuo požiūriu yra smarkiai atsilikusi ir, galima sakyti, atsidūrusi atsinaujinančių energijos šaltinių vystymo paraštėse, visų pirma, dėl savo biurokratinių bei politinių trukdžių. Lietuva, sakyčiau, turi unikalų potencialą smarkiai išplėtoti jungtis su Švedija bei Lenkija. Jeigu būtų daugiau jungčių su Vakarų Europa, tikrai atsirastų prielaidos realiai tapti elektrą eksportuojančia valstybe“, – pabrėžia Aivaras Stumbras.
„Žmonių nuomonė Lietuvoje, pastaruoju metu smarkiai keičiasi į gerąją pusę. Mes gerai jaučiame tiek gyventojų, tiek savivaldos kontekstą. Tos savivaldybės, kurios jau yra apsisprendusios leisti vystyti ir statyti vėjo parkus, jau turi žinias ir patyrimą, žino, kaip tai vyksta praktiškai, tuo tarpu tos, kuriose nėra veikiančių jėgainių, kompetencijos vienareikšmiškai turi mažiau. Taip pat ir gyventojai mažiau supranta, yra nepatiklūs, nes vietos valdžia švietėjiškos veiklos neatlieka. Kita vertus, mes matome ir teigiamus pokyčius. Vis daugiau savivaldybių tą gerąją praktiką įgyja. Be to, centrinė valdžia deklaruoja ambicingus tikslus dėl žaliosios energetikos proveržio, tačiau reikia pastebėti, kad šių tikslų, galbūt net didesnių negu visos Europos Sąjungos, įgyvendinimui reikia pašalinti trikdžius, operatyviai priimti teisės aktų pakeitimus bei aiškiai reglamentuoti centrinės ir vietinių institucijų funkcijas, kad tai nebūtų vien vystytojų galvos skausmas,“- diplomatiškai pastebi Aivaras Stumbras.
Vietoj pabaigos…
Simboliška, jog Aivaras Stumbras vieną savo bendrovių yra pavadinęs vaizdingu lietuvišku veiksmažodžiu „įnikti“, kas reiškia „atsidėjus, smarkiai, karštai pradėti ką daryti, įsitraukti į kokį veiksmą (www.žodis.eu/reiksme/inikti “Kaip įniko į skaitymą, negal nė atgrėsti. Taip buvom įnikę į darbą, kad nė nepajutom , kai pietūs atėjo.“).
Mėgiamą vėjo energetiką Aivaras taip išnaršęs, kaip sako „neina valgyt – į dalgius įniko“, jog asmeniškai yra išbandęs, galima sakyti, visas jėgainės atsiradimo stadijas: kad giliai suprastų procesų esmę, kad pajaustų jų niuansus, kad be tarpininkų, fiziškai patirtų vystytojų, rangovų bei mechanikų darbo specifiką.
Žvelgiant retrospektyviai, akivaizdu, kad laisvės vėjo įkvėpto Aivaro Stumbro dar laukia platesni energetikos sektorių raidos horizontai, nei buvo lemta patirti jo pirmtakui Algirdui Stumbrui, dirbusiam savo kraštui bene sunkiausio istorinio tarpsnio sąlygomis už geležinės uždangos.
Tęsiasi tvarumo kelionė, išlaikanti skirtingų kartų ištikimybės Lietuvos energetikai tradiciją.
Komentuoti